2016 m. kovo 22 d., antradienis

Dažniausiai save nuviliame patys?

Neseniai, renkantis parduotuvėje kasdienes prekes, iš kažkur galvoje man atsirado mintis "Dažniausiai mus nuvilia mūsų pačių elgesys". Galbūt ji kilo dėl to, kad neseniai buvau kažkur kažką panašaus girdėjusi ar skaičiusi, tačiau negalėjau to prisiminti. Tuo metu atrodė, kad ši mintis atsirado tarsi iš giedro dangaus, kartu paskui save palikdama šleifą jausmų ir pamąstymų apie tai, kad tai atrodo svarbu, ir kad reikia daugiau apie tai pagalvoti.

Kai pagalvoju apie savo asmeninę patirtį, man asmeniškai tai didžiąja dalimi yra tiesa. Galbūt todėl, kad esu perfekcionistė (nors, tikiuosi, dabar, po keleto metų intensyvaus KET principų taikymo sau pačiai, jau geriau su šia savo savybe tvarkausi). Bet kartu, man rodos, pastebiu, kad taip yra nemažai daliai žmonių. Mes gana dažnai kenčiame dėl žemos savivertės, perdėtos savikritikos, ar tiesiog nusivylimo savimi, bet dažnai tai būna ne tik mintys, ne tik teoriniai įsitikinimai - gana dažnai toje nusivylimo savimi puokštėje dalyvauja ir realiai gana destruktyvūs mūsų veiksmai, pavyzdžiui, vengimas, atidėliojimas, pasyvumas, ar netgi ir aktyvi destrukcija, tarkime, žalingi įpročiai, nedraugiškas ar priešiškas elgesys su kitais žmonėmis.

Ko gero, gana didelė dalis psichologinių sunkumų turi šį nusivylimo savimi komponentą - kuomet mes prarandame Alberto Banduros aprašytą "Aš efektyvumo" arba saviefektyvumo jausmą vienoje ar kitoje srityje ir liaujamės tikėję, kad galime būti šioje srityje sėkmingi. Tos sritys gali būti labai įvairios - nuo santykių, darbinės veiklos iki savo kūno svorio reguliavimo. Deja, jeigu, jeigu ši sritis mus svarbi,  tačiau dėl kokių nors priežasčių imame manyti, kad joje mums nesiseka, kad niekad nieko joje nenuveiksime, nepatirsime sėkmės, mūsų veiksmai ima po truputį tarsi derintis prie šio įsitikinimo, ir, man rodos, būtent šie (savi)destruktyvūs mūsų veiksmai mus labiausiai ir nuvilia. Jie mums tarsi, atrodytų, galutinai patvirtina, kad iš tiesų esame šioje srityje nesėkmingi. Tai tampa tarsi tie akmenys, kurie ima vienas kito kristi į mūsų "daržą". Kai imame atitinkamai elgtis, tai jau tampa ne tik mūsų mintys, bet tarsi ir realūs faktai, kurie dažnai prideda toms neigiamoms mintims geroki daugiau svorio.

Tarkime, žmogus, kuris netiki, kad gali būti priimtas kitų, dažnai ir neieško su jais ryšių, netgi vengia jų, ir taip tarsi uždaro save nesugebančio bendrauti asmens vaizdinyje, galbūt, mąstydamas: "Juk jeigu aš ne tik (beveik) neturiu draugų, bet ir nieko nedarau, kad jų padaugėtų, netgi kaip tik atsisakau bet kokių kvietimų, matyt, tikrai nesugebu bendrauti?" Žmogus, netikintis, kad gali sėkmingai mokytis ar dirbti, dažnai ir nebando ieškoti darbo, nelanko paskaitų, vengia net darbo skelbimus skaityti, ir, ko gero, būtent šiais savo veiksmais labiausiai pats sau įtvirtina šį savęs vaizdą. Tas, kuris netiki, kad gali atsikratyti antsvorio, ne tik nesimaitina sveikai, bet dažnai valgo "tuščias kalorijas", ir ne tik todėl, kad jų nori, bet kartais tiesiog, man rodos, tam, kad priderintų savo veiksmus prie savęs kaip svorio negalinčio kontroliuoti žmogaus suvokimo.

Žinoma, veiksmai dar nėra viskas, labai svarbu ir kaip mąstome apie tai, ką darome, tačiau veiksmai, man rodos, yra LABAI DAUG. Veiksmai yra tas apčiuopiamas komponentas, tas pagrindas, kuris mums gali padėti stiprinti tikėjimą savimi pačiais, bet gali ir nuvilti. Pavyzdžiui, gana aiškiai žinoma, kad žmonės, besistengiantys atsikratyti priklausomybių, labai dažnai patiria atkrytį po vadinamojo "abstinencijos sulaužymo", t.y. po to, kai vieną kartą padaro tai, ko buvo apsisprendę nedaryti. Šiuo atveju netgi vienas nepageidautinas veiksmas gali sukelti labai stiprų nusivylimo pojūtį. Kalbant apie alkoholį ar tuo labiau narkotines medžiagas, galima manyti, kad čia suveikia biologinis mechanizmas, tačiau tai galioja, pavyzdžiui,  ir dietų atveju, kur mechanizmas, man rodos, tikrai didžiąja dalimi psichologinis. Mes nusiviliame savo veiksmais, savo (kaip mums tuomet atrodo) negebėjimu laikytis apsisprendimo. Paradoksalu, kad šioje situacijoje mūsų mąstymas iš tikrųjų mums dažniausiai gerokai "meluoja", nes tam, kad įvyktų atkrytis, mes turime būtų padarę pažangą, taigi, matyt ne kartą ir ne du pasielgę taip, kaip norėjome, tačiau tuo metu, kai padarome vieną nepageidautiną žingsnį, mūsų suvokime jis tarsi "nubraukia" daug įdėtų pastangų. Žinoma, su tokiu mąstymu irgi verta ir reikia konfrontuoti, tačiau tiesiog verta įsisąmoninti tai, kad savo veiksmus mes laikome tikrai svarbiu dalyku, iš jų dažnai darome išvadas apie save, ir, vadinasi, jie gali ir mus gerokai nudžiuginti, pastiprinti, ir nuvilti.  

Iš esmės, man rodos, tai, kad veiksmai mums tokie svarbūs, yra gera žinia. Nes nors veiksmus valdyti ne visada lengva, tai dažniausiai įmanoma ir dažnai juos valdyti gali būti lengviau, negu, pavyzdžiui, mintis. Jeigu tai sunku mums patiems, galima pasitelkti į pagalbą draugus, artimuosius ar net specialistus, tačiau veiksmai yra tas konkretus, akmenimis grįstas kelias, kurį galima tvirtai jausti po kojomis. Mūsų veiksmai yra tarsi žingsniai, kurie nulemia, kokia kryptimi einame. Tinkami veiksmai gali išvesti iš ten, kur nenorime būti, pavyzdžiui, iš depresijos ar gyventi trukdančio nerimo, ir vesti vis arčiau mūsų vertybių, tikslų ir norų. Galbūt net verta vakarais savęs paklausti, kokiais savo tos dienos veiksmais labiausiai džiaugiamės, o kokie galbūt neatrodo tiek svarbūs ar prasmingi. Kurie leido mums jausti, kad keliaujame į norimą pusę (arba tiesiog esame norimoje vietoje), o kurie tiesiog užėmė brangų laiką arba net vedė priešinga kryptim.

O kadangi mūsų mintys nemėgsta būti labai "toli" nuo mūsų veiksmų, per juos po truputį galime keisti ir mintis, įskaitant ir mintis apie save ir savo gebėjimą valdyti ir keisti vienas ar kitas savo gyvenimo sritis.
 

2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Apie avis, ožkas ir mąstymo įpročius

Ką tik baigiau skaityti puikų britų psichiatrės Joannos Cannon debiutinį romaną "The Trouble with Goats and Sheep". Šią knygą, kaip ir kiekvieną gerą romaną, ko gero, galima interpretuoti įvairiai, ir greičiausiai kiekvienas ją perskaitęs žmogus rastų šiek tiek kitokią esminę žinutę, tačiau man, bent jau šį kartą skaitant, pasirodė, kad esminė žinutė sako "Žmogau, neteisk, ir nebūsi teisiamas."

Romano veiksmas vyksta mažame Anglijos miestelyje karštą 1976 metų vasarą, kur vienos gatvės gyventojai, metų metais slėpę savo mažas ir didesnes "nuodėmes" po respektabilumo ir nepakantumo kitų žmonių kitoniškumui šydu, po truputį pradeda nebepajėgti išlaikyti to lyg ir būtino "fasado", jis ima byrėti ir pamažu atidengti vis kito "teisingo" miestelio bendruomenės nario "neteisingąją", tamsiąją pusę. Romano pavadinime slypi sąlyginis žmonių skirstymas į avis (paklusniuosius, teisinguosius) ir ožkas (nuklydusius nuo teisingo kelio), tačiau pagrindinė romano herojė, 10 metų mergaitė Greisė, atidžiai stebėdama miestelio žmones, jų žodžius ir poelgius, pamažu vis labiau supranta, kaip sunku tas avis nuo ožkų atskirti...

Po truputį vis aiškiau matant, kaip kiekvienas atskiras miestelio gyventojas iš paskutiniųjų stengiasi gerai atrodyti kitų akyse, užmaskuoti savo netobulumą, darosi akivaizdu, kad lieka vis mažiau kandidatų į tuos tobulus ir teisingus vertintojus, kurių netobuliesiems reikėtų bijoti... Galiausiai supranti, kad visas miestelis metų metais bijo, ką apie juos pagalvos tie, kurie patys labiau už viską bijo neigiamo įvertinimo, kad tų rūsčiųjų, teisingųjų ir smerkiančiųjų nelabai ir yra, yra tik arba atvirai, arba slapta bijantys, kas nutiks, jeigu pasaulis sužinos apie JŲ nuodėmes.

Čia nori nenori prisimeni eilutę iš Biblijos, siūlančią tiems, kurie be nuodėmės, pirmiems mesti akmenį... Joanna Caccon labai gražiai parodo, kad reikėtų gerokai paieškoti žmonių, kurie iš tiesų galėtų pretenduoti į šį vaidmenį, ir manau, kad tai dažnai galioja ne tik jos romane, bet ir gyvenime. Tad jeigu pastebime, kaip bijome kitų žmonių neigiamo įvertinimo, ir kad mums tai trukdo, galbūt galima tiesiog apsidairyti ir pagalvoti, kiek aplink mus yra tų "vertintojų", kurie tiek atitinka mūsų ar kažkieno kito įsivaizduojamus tobulumo standartus, kad galėtų ir planuotų mesti į mus akmenį. :)  

Gerai pagalvojus, galbūt neverta pernelyg griežtai vertinti nei savęs pačių, nei kitų... Netgi moksliniai tyrimai rodo, kad pernelyg dažnas savęs kritikavimas trukdo keistis net labai norimomis kryptimis (pavyzdžiui, ugdyti naujus, pageidaujamus įpročius), nors dažnai sau ar kitiems griežti žmonės tiki, kad be griežtumo nieko nepasieksi. Bet jeigu pastebime savyje tokią tendenciją, galbūt tai gali būti tiesiog užsimaskavęs troškimas būti tobulesniais, negu esame, tarsi priklausyti tai "teisingųjų" kategorijai, tarsi sakyti aplinkiniams, kad mes su tais "neteisingaisiais" arba net su savo nepageidaujamomis pusėmis neturime nieko bendra ir nuo jų atsiribojame. Tik ar tikrai to reikia? Galbūt ir yra retų situacijų, kai taip, bet ko gero daug dažniau tos mūsų ar kitų žmonių "ydos" nėra tokios baisios, be to, smerkimas dažniausiai nepadeda joms mažėti. Tad klausimas, ko tai galiausiai daugiau atneša - laimės, prasmės, pasitenkinimo, ar įtampos ir pykčio? Jeigu tai nelabai padeda, galbūt galėtume kilusį impulsą taip elgtis mėginti panaudoti kaip priminimą, kad turime pasirinkimą. (Būtų naivu tikėtis, kad galima apsispręsti daugiau taip tiesiog niekada negalvoti, kaip ir būtų neveiksminga save smerkti, jeigu atrasime, kad ir vėl taip galvojame - vėl griežčiau negu norėtume smerkiame save ar kitus. Mūsų protas yra gana inertiškas, ir dauguma minčių, kurios mums ateina į galvą, yra nulemtos mąstymo įpročių. Taip, kaip sunku pakeisti, pavyzdžiui, įprotį pajutus nerimą eiti link šaldytuvo, ne ką lengviau pakeisti ir mąstymo įprotį.) Tačiau galima apsispręsti būti didesniu savo minčių šeimininku ir dažniau sąmoningai rinktis, kaip elgtis su kilusiomis mintimis ir impulsais. Jeigu taip darysime keletą sykių per dieną,  susidarys jau visai nemažai kartų per savaitę, ir ko gero jau visai įspūdingas skaičius kartų per metus ar per gyvenimą. Kam? Tam, kad lygiai tokį patį ir panašų kartų skaičių galėtume apsispręsti įsitraukti į kažką kita, kažką, kas galbūt tikrai gali padėti geriau jaustis ir prasmingiau gyventi ir mums, ir aplinkiniams. :)

    

  

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Kiek iš tikrųjų galinga yra mintis?

Prieš porą dienų man į rankas atsitiktinai pakliuvo Jon Kabat-Zinn'o straipsnis apie tai, kas žmones motyvuoja reguliariai medituoti ir kaip sau ir kitiems atsakyti į paradoksalų klausimą: kokia prasmė medituoti, jeigu meditavimo tikslas yra nieko nekeisti, ir viską priimti ir palikti taip, kaip yra? Juk viskas jau ir taip yra kaip yra? Atsakydamas į šį klausimą autorius rašo, kad jeigu mes to nepraktikuojame ir tokiu būdu neįkūnijame, tuomet tai ir lieka tik sąvoka, ir, egzistuodama tik minties pavidalu, ji gali tik labai ribotai veikti mūsų gyvenimą.

Atrodytų, viskas gana paprasta, tačiau kai perskaičiau šį sakinį, sustojau ir grįžau prie pastraipos, kuriame jį radau, dar kartą. Mes (arba bent jau aš) esame įpratę galvoti, kad mintys yra svarbios, todėl buvo įdomu perskaityti sakinį, kuriame mintis labai aiškiai "nureikšminama". Ir kartu tai sukėlė keistą palengvėjimo jausmą, lyg būtų atsidaręs kažkoks užstrigęs langas ar durys.

Tam, kad kažkas mums iš tiesų virstų realybe, įeitų į mūsų gyvenimą, tai turi būti daugiau, nei mintis. Tame turi dalyvauti ir mūsų kūnas, ir mūsų veiksmai. Gal net galima sakyti, kad galva mums duota tam, kad joje kiltų mintys ir idėjos, o kūnas - tam kad jas įkūnytume ir įgyvendintume, paverstume savo kasdienybės ir galbūt savo aplinkos arba pasaulio dalimi.

Tai gana paprasta suvokti galvojant apie apčiuopiamus, aiškų fizinį pavidalą turinčius dalykus. Jeigu tik pagalvoji, kaip būtų gražu turėti kieme žydintį rožių krūmą, tačiau nei jo sodini, nei laistai, nei ravi, nei geni, nieko keista, kad krūmas kieme neatsiranda, nors galbūt ir daug apie jį galvojai.

Su mažiau apčiuopiamais dalykais kartais sunkiau pastebėti, kad jeigu kažko mūsų kieme arba gyvenime nėra, galbūt taip nutiko dėl to, kad mes apie tai tik pagalvodavome, tačiau neįgyvendinome antrosios sąlygos - neatlikome veiksmų, kurie būtų leidę šiam mums svarbiam dalykui iš tiesų tapti mūsų gyvenimo dalimi.

Nėra ko nė sakyti, jeigu nesame tikri, ar pasiseks, jeigu nenorime netobulų rezultatų, pasilikti tik minčių "lygyje" gali būti labai viliojantis sprendimas. Tuomet, galime, pavyzdžiui, slapta tikėti, kad būtume tobuli partneriai, tėvai, draugai ar profesionalai, jeigu tik turėtume svajonių partnerį, vaiką, draugų ratą ar atrastume savo svajonių darbą.

Kai dirbame su klientais, vienas iš pagrindinių signalų, rodančių, kad žmogus iš tikro pasiruošęs pokyčiams vardan to, kad geriau jaustųsi ar siektų jam svarbių tikslų, yra besikeičiantys žmogaus veiksmai. Šie pokyčiai gali būti laipsniški, nedideli, tačiau svarbu, kad jie būtų. Kol jų nėra, pokyčių ratas nesisuka. Net jeigu atsiranda naujų minčių, tam, kad jos įgautų stiprybės, mes turime jas įkūnyti - suderinti su jomis naujus, šiomis mintimis pagrįstus veiksmus. Tik nauji veiksmai gali pastiprinti ir įtvirtinti naujas mintis ir po truputį kurti kitokią, geresnę savijautą ar naujus dalykus mūsų gyvenime. Jeigu mums kilo naujų minčių, tačiau darome senus veiksmus, jie netrukus grąžins ir senas mintis, nes savo veiksmais mes įkūnijame būtent jas.

Mintis yra tarsi degtukas - jis gali, jeigu stengsimės sudaryti tam sąlygas, įkurti liepsną, tačiau gali ir labai greitai užgesti nieko nepakeitęs. Kartais psichikos sveikatos specialistai kalba apie tai, kad psichoterapija yra įdomus dalykas ta prasme, jog žmogus su psichoterapeutu paprastai praleidžia valandą per savaitę, tačiau mes tikimės, kad tai paveiks jo likusias maždaug 110 valandų tą savaitę (atmetus miego valandas, nors gana dažnai tikslas gali būti paveikti ir jas, t.y. pagerinti miegą.) Ir čia galioja tas pat principas - jeigu žmogus užfiksavo jam kilusių naujų minčių, jos gali įsitvirtinti ir pradėti keisti žmogaus gyvenimą tik vienu būdų - jeigu žmogus po truputį atitinkamai keis savo veiksmus taip, kad jie įkūnytų ir stiprintų šias naujas mintis.

Taigi, jeigu norisi, kad jūsų kieme sužydėtų rožių krūmas, arba kad kažkas sužydėtų jūsų gyvenime arba sieloje, verta pagalvoti, kokie veiksmai atitiktų ir stiprintų šias gražias mintis ir idėjas, bei imtis darbo. :)