2017 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Apie jautimąsi svečiu ir šeimininku, arba ką man davė metai, praleisti Škotijoje

Prieš keletą mėnesių kolega Dainius Jakučionis paklausė, ką man davė studijos ir darbas Škotijoje (tuo metu dar gyvenau ten, tačiau metai jau ėjo į pabaigą). Tada supratau, kad noriu kiek galima rimčiau jam ir sau atsakyti į šitą klausimą, ir kad tam reikia laiko. Ko gero, ir dabar, praėjus pusantro mėnesio po grįžimo, atsakymas dar ne galutinis, tačiau minčių ir pastebėjimų apie tai vis kyla.

Visus 2016 metus gyvenau Škotijos Šiaurėje, Orknio salyne, dirbau psichologe psichikos sveikatos komandoje ir tuo pat metu studijavau jungtinėje Dundee ir Stirling'o universitetų psichologijos magistrantūroje. Ir mano studijų, ir darbo pagrindas buvo kognityvinė ir elgesio terapija - tad tiems metams visiškai pasinėriau į ją ir kartu į naują patirtį. Ir dabar įdomu pačiai save patyrinėti - kaip per šiuos metus keitėsi mano mąstymas, jausmai ir elgesys, t.y. visi kognityvinio modelio komponentai?

Išvažiavau su daug klausimų. Ar mano anglų kalba pakankamai gera darbui? (Vis primindavau sau, kad darbdaviai per interviu girdėjo, kaip kalbu, ir jeigu priėmė į darbą, tai, matyt, kalba pakankamai gera, bet nerimo vis tiek buvo). Kaip žmonės reaguos į mano užsienietišką akcentą? Ar turėsiu draugų? Ar pavyks užmegzti gerą terapinį santykį su klientais? Kaip seksis tvarkyti visus praktinius reikalus - atsidaryti banko sąskaitą, susirasti būstą ir t.t.? Taigi, iš komforto zonos tikrai išėjau, ir patekau į mokymosi zoną. (Man patinka ši vaizdinė metafora, kurią dažnai taikau ir sau, ir kitiems: kad yra ne dvi zonos, t.y. komforto ir diskomforto, o trys: komforto, mokymosi ir panikos. Kad mokytumėmės ir augtume, geriausia būti mokymosi zonoje, nes komforto zonoje nėra nieko naujo, o panikos zonoje naujo tiek daug, kad smegenys nepajėgia su tuo dorotis ir taip pat ne kažin kiek išmoksta). Visi 2016 metai ir buvo kaupimas mokymosi patirties, iš kurios dėliojosi atsakymai į šiuos klausimus. Ir kokie rezultatai? Nors ir toliau matau savo anglų kalbos netobulumą, kartu kaip niekad iki šiol džiaugiuosi ja tokia, kokia ji yra, nes ji man leido daryti viską, ka norėjau - mokytis, dirbti, bendrauti, pažinti. Man atrodo, kad tai šiek tiek persikėlė ir į kitas sritis, t.y. ir apie kitus savo gebėjimus pradėjau žiūrėti tolerantiškiau - kad jie gal ir netobuli, bet atlieka savo funkciją, ir todėl turi teisę egzistuoti ir būti naudojami. Tad mano perfekcionizmas Škotijoje tikrai susidūrė su iššūkiais, bet atrodo, kad tai išėjo į naudą. Mano vadovė darbe metams artėjant į pabaigą kartą pasakė "Man atrodo, tu dabar jau jauti, kad gali tiesiog būti savimi." Taip, manau, kad škotiška patirtis tikrai sustiprino mano gebėjimą priimti save.    

Taip pat jaučiau, kad Škotijoje mane lydi kažkoks keistas lengvumas. Darbo buvo labai daug, tad lengva buvo ne šia prasme, o daugiau iš tos pusės, kad santykis su viskuo, ką dariau, buvo šiek tiek laisvesnis. Po kurio laiko supratau, kad jis ko gero randasi iš suvokimo, jog esu čia laikinai, todėl man nėra tiek labai svarbu, kas ką apie mane pagalvos ar pasakys, svarbiau atitikti savo pačios nei kitų žmonių lūkesčius (kalbu ne apie atsakomybės stoką, o apie atsisakymą mėginti "valdyti" kitų žmonių vertinimus). Ir po truputį iš to išsirutuliojo suvokimas, kad ne tik Škotijoje, bet ir Lietuvoje bei gyvenime tam tikra labai gera prasme esu svečias - juk negyvensiu amžinai. Ir kad to lengvumo galiu parsivežti ir namo.

Kai žmonės klausia, ar man patiko Škotijoje, negaliu atsakyti nieko kita, kaip kad labai patiko. Lengvai atspėsite, koks būna kitas klausimas: "O kodėl tuomet grįžai?" Kai į šiuos klausimus teko atsakyti vieną iš pirmųjų kartų, supratau, kad geriausiai tai galiu paaiškinti palygindama savo patirtį su pasisvečiavimu pas draugus. Net jeigu jums labai pas juos patiko, praleidote puikų vakarą ar savaitgalį, niekam nekyla klausimas, kodėl paskui grįžote namo. Turbūt nesakytume, kad jeigu patiko, tai reikėjo ir pasilikti? :) Panašiai buvo ir man. Mėgavausi kiekviena savaite, praleista Škotijoje, o kartu visą antrą pusmetį žinojau, kad labai ilgiuosi namų. Tas jausmas nebuvo nei kankinantis, nei sunkus, greičiau džiuginantis - tas ilgesys buvo malonus ir geras. Todėl ir grįžau. Ir kai grįžau, supratau dar vieną dalyką - labai ilgėjausi lietuvių kalbos. Nors labai džiaugiausi, kad turėjau progą nuolat girdėti ir visur naudoti anglų kalbą, kartu labai pasiilgau gimtosios, nepaisant to, kad telefonu ir Skype daug kalbėdavau su šeima ir draugais Lietuvoje. Ir tiesą sakant, kol buvau Škotijoje, to net nesupratau. Bet kai grįžusi nuėjau į "Rimi" ir pamačiau lietuvišką užrašą "Tai, ko nori tu", jausmas buvo nenusakomas. Nežinau, kaip mums įdėtas tas gimtosios kalbos jausmas, tačiau pajutusi šią savo emocinę reakciją nejučiomis prisiminiau knygnešius, daraktorius ir visus, kurie stengėsi, kad ji išliktų. Pajutusi to savo jausmo stiprumą atrodo net supratau, kodėl jiems nepritrūko jėgų stengtis. Tai kažkas labai mums svarbaus, tik kai nuolat gimtąją kalbą girdime, galime nevaržomi ja kalbėti, nesuvokiame, kokia ji reikalinga. Panašiai kaip oras - kol jo netrūksta, nei apie jį galvojame, nei vertiname.

Orknyje, kur dirbau ir praleidau didžiąją dalį laiko, vis dar labai stipri bendruomenės dvasia. Žmonės gatvėje dažnai nusišypso vienas kitam, parduotuvėse pardavėjai, pamatę naują veidą, paklausinėja, iš kur atvažiavai, ką veiki Orknyje, ar tau čia patinka. O jeigu eini pasivaikščioti jūros pakrante (kadangi gyvenau saloje, pakrantėmis vaikščiojau dažnai), net neįsivaizduojama, kad bent jau nepasisveikintum su sutiktu žmogum. Dažnai žmonės ir pasikalba - kartais tik apie orą, o kartais ir apie gyvenimą. Praėjus mėnesiui ar porai pastebėjau, kad automatiškai šypsausi susidūrus žvilgsniams su nepažįstamu žmogumi - labai malonus jausmas. Beje, Orknyje susidraugavau su vengrų šeima, Škotijoje gyvenančia apie 15 metų. Jie papasakojo, kaip jų tėvai, atvažiavę pas juos į svečius, vis stebėdavosi, kodėl nuvažiavus kur nors į gamtą, juos vis kalbindavo nepažįstami žmonės. Vyresnieji vengrai vis kausdavo "Ko tie žmonės norėjo?" (Čia mane truputį ėmė juokas, nes labai gerai įsivaizdavau savo amžinatilsį močiutę taip reaguojant). Mano draugė vengrė pasakojo, kaip vis aiškino jiems, kad tie žmonės nieko nenori, tiesiog persimesti keliomis draugiškomis frazėmis. Tačiau geriau pagalvojus, ko gero jie vis dėlto kai ko nori - nori gerai jaustis, nori malonesnės atmosferos sau ir kitiems. Pastebėjau, kad grįžusi į Lietuvą dažniau pakalbinu nepažįstamus žmones eilėje parduotuvėje ar panašiose vietose, ko anksčiau beveik niekada nedarydavau. Ir, priešingai, nei mes patys apie save linkę sakyti ir galvoti, žmonės Lietuvoje nėra nemalonūs, tik gal mažiau linkę imtis iniciatyvos, tačiau pakalbinti beveik visada reaguoja draugiškai. Ir šypsenos į šypseną taip pat galima dažnai sulaukti!

Kiek pastebėjau, škotai dažnai yra savo šalies patriotai. Škotija jiems labai graži, ir jie mielai pasakoja apie visa tai, kas joje gerai. Tas pats ir Orknyje - žmonės labai moka kreipti dėmesį į tai, kas ten gera ir gražu, nors yra, kaip ir visur, visko. Orknio gyventojai, kaip rodo apklausos, yra tarp labiausiai patenkintų gyvenimo kokybe žmonių Britanijoje, nors gyvena gana atšiauriomis sąlygomis, Orknyje beveik nėra medžių (nors gamta labai graži), o, tarkime, buitinės gyvenimo sąlygos, bent jau mano akimis, tikrai prastesnės nei Lietuvoje (būstai dažnai maži, drėgni, labai brangiai kainuoja šildymas ir t.t.) Tačiau žmonės stengiasi matyti tai, kas juos stiprina (bendruomeniškumas, gamtos grožis, ramesnis gyvenimo tempas nei didmiesčiuose ir kt.) ir dėl to gerai jaučiasi. Lietuvoje turime begalę gėrybių ir grožybių - nuostabią ir visiems prieinamą gamtą, daugybę gražių miškų, kurių man taip trūko Orknyje, darbščius ir sumanius bei linkusius padėti (nors gal ir ne visada plačiai besišypsančius) žmones, gimtąją kalbą, kuria galime nevaržomai išreikšti savo jausmus ir mintis, skaniausią pasaulyje duoną... Jeigu tik norėsime kreipti į tai dėmesį, galime jaustis daug geriau jau šiandien. Beje, jeigu grįšime prie mintis apie buvimą svečiu ir šeimininku, tai buvimas šeimininku reiškia atsakomybės prisiėmimą. Man atrodo, kad mums labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo požiūrį į Lietuvą.

Dar viena dovana, kurią gavau metus praleidusi užsienyje - galimybė pamatyti Lietuvą tarsi nauju žvilgsniu. Galimybė pajusti, kaip lengva kalbėti, kai gali tiesiog laisvai berti gimtosios kalbos žodžius, ir kaip lengva bendrauti, kai su aplinkiniais sieja bendra ilgametė patirtis - kai užaugai žiūrėdamas tuos pačius filmus, kai žinai visus svarbius politinius ir kultūrinius įvykius, kuriuos mini pašnekovas, kai iš tikrųjų gerai ir giliai pažįsti savo aplinką. Kad taip pasijustum kitur, reikia, ko gero, ne vienerių metų, o galbūt ir dešimtmečių.

Tad ką man davė metai Škotijoje? Turbūt tai galima suvesti į du dalykus: įdomią, naują, praturtinančią patirtį ir suvokimą, kad galima gyventi ir gerai jaustis ir kitoje šalyje. O kartu - kad noriu toliau gyventi čia, Lietuvoje. Ar norėčiau dar kada kur nors padirbėti ir pasimokyti? Taip, mielai! Ar rekomenduočiau tai daryti kitiems? Vienareikšmiškai taip! Tačiau kartu kaip niekad aiškiai supratau, kad mano namai Lietuvoje, lietuvių kalboje ir lietuviškoje kultūroje, ir kad šie du dalykai - keliavimas, pagyvenimas kitose šalyse, ir kartu žinojimas, kad tavo namai - Tėvynėje, visiškai vienas kitam netrukdo. Beje, nuostabiai apie tai rašo Kristina Sabaliauskaitė savo naujausioje "Silva Rerum IV". O šiandien smagiai perskaičiau Kristinos Baubinaitės straipsnį apie tai, kodėl ji iš Anglijos nusprendė grįžti namo. Nors kai kurie teiginiai man pasirodė gana kontraversiški, yra ir vertingų, įdomių minčių.                              

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą