Šiuos
metus pradėjau dalyvaudama 5 dienų dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness)
praktikų užsiėmimuose Vokietijoje. Šias 5 dienas tik miegojome, valgėme ir
įvairiais būdais meditavome (sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, darydami
dėmesingus judesius). Kadangi jau visus praeitus metus daugiau nei įprasta
dėmesio skyriau domėjimuisi kūnu ir jo dalyvavimu mūsų gyvenime, daug įžvalgų,
kilusių per šias 5 dienas, buvo būtent apie kūną.
Kaip
mes elgiamės su savo kūnu? Ar nebandom jo padaryti mažesnio nei yra kūprindamiesi,
įtraukdami galvą į pečius, nunarindami ją arba sprausdamiesi į per mažus
drabužius? Laikydamiesi greitų dietų? Vienas aspektas, kuriuo gyvūnai gyvena
laisviau ir galbūt geriau negu žmonės, tai kad jie leidžia savo kūnui užimti
tiek vietos, kiek jam reikia. Drambliui reikia daug vietos. Skruzdėlei reikia
mažai. Ir tai yra natūralu, tiesiog taip yra. Ir mūsų kūnas sukurtas užimti
savo natūralią vietą erdvėje, ir tiek jos, kiek jam reikia, kad galėtų būti
laisvas, tiesus, kad jaustųsi patogiai. Tad galim paklausti savęs: ar aš
nebandau susimažinti arba pasididinti? Ir jeigu atsakymas būtų, kad bandau,
toliau kviesčiau ne pradėti save už tai kritikuoti, barti (tai tik skatintų dar
daugiau griebtis senų startegijų), o pripažinti, kad greičiausiai tam yra priežastis.
Arba greičiausiai ne yra, o buvo. Galbūt kažkada anksčiau gyvenime, galbūt
vaikystėje mums atrodė, kad turėtume būti mažiau matomi, mažiau trukdyti,
mažiau maišytis po kojomis, mažiau kristi į akis ir t.t. Dėl to galima pradėti
daryti daug dalykų: kūprintis, „nematomai“ rengtis, varžyti savo judesius ir
t.t. Visa tai labai būdinga man pačiai. Vaikystėje po trupinį susirankiojau
įsitikinimą, kad reikia stengtis kuo mažiau "užkliūti" kitiems. Ir
išmokau to visai gerai. Tik šita strategija, aišku, turi ir nenaudingą pusę:
taip elgiantis sunku jaustis, kad esi laisva, kad esi savo gyvenimo šeimininkė,
kad gerbi ir myli save ir kad iš kitų gauni tai, ko nori.
Mūsų
kūnas ir psichika yra inertiški. Jeigu kažkada išmokome slėptis ir tai visai
gerai veikė, labai tikėtina, kad jeigu nieko sąmoningai nekeisime,
pagal šį „algoritmą“ pragyvensime visą gyvenimą, t.y. visą gyvenimą sieksime,
kad kuo mažiau kristume į akis. Tačiau žmogui vis dėlto natūraliau norėti būti
matomam. Nebūtinai labai stipriai matomam, ypač krintančiam į akis, bet
pakankamai matomam, kad patenkintume savo poreikius. Galbūt kažkam pakanka, kad
juos matytų ir girdėtų vienas ar keli artimi žmonės. Kitiems norisi būti
matomiems platesnio žmonių, draugų rato. Realiai aš nemanau, kad kam nors iš
tikrųjų reikia, kad juos matytų tūkstančiai ar milijonai žmonių. Dažnai, kai
žmogus siekia būti matomas milijonų, tai yra bandymas kompensuoti trūkumo
jausmą, kylantį iš to, kad niekas jo nematė ir nemato tokio, koks jis iš tikro
yra, mylinčiomis akimis.
Dabar
skaitau Mark Walsh knygą apie embodiment (įkūnijimą?), kur jis rašo, kad kūnas
yra mūsų autobiografija. Tik kad ją iš tiesų perskaitytume, reikia drąsos,
laiko ir įžvalgumo. Dažnai esame išmokę stengtis nežiūrėti ten, kur nemalonu,
ir nejausti to, kas skausminga, ypač jeigu tai atrodo nepakeliama arba manome,
kad nieko su tuo neįmanoma padaryti. Tačiau įmanoma padaryti daug. Mūsų kūne
įrašytos visos mūsų patirtos ir neperdirbtos traumos, didelės ir mažos,
vienkartinės ir trumpalaikės. Jas galima perdirbti. Vienas iš būdų -
psichoterapijoje. Neperdirbtos traumos, neišgedėtos netektys - tai lyg
nešuliai, kuriuos galime tampytis daug metų, ir net to nežinoti, tačiau galima
šiuos nešulius ir nusiimti nuo pečių. Darbui su traumomis tinka ir kognityvinė
elgesio terapija, ir schemų terapija, ir EMDR terapija.
Tačiau
galiausiai, man atrodo, daug kas atsiremia į mūsų pasitikėjimą arba
nepasitikėjimą žmonėmis. Nes vieni, deja, galime padaryti ne tiek ir daug.
Labai sunku pačiam perdirbti traumas, ypač, jeigu jas sukėlė žmonės. Tas pats
galioja ir stipriems nusivylimams. Mes visi gimstame nusiteikę pasitikėti
žmonėmis. Ir jeigu nutinka taip, kad žmonės mūsų pasitikėjimą stipriai
pažeidžia, tai tik žmonės (dažniausiai kiti, negu pažeidė) ir gali jį atkurti.
Manau, žmogui ypač svarbu pasitikėti žmonėmis. Ne aklai, be besąlygiškai, su
protu, bet pasitikėti. Nes antraip tenka nuolat gūžtis, saugotis, gyventi
vienišą ir izoliuotą gyvenimą, kuris daugumai žmonių neteikia nei laimės, nei
prasmės jausmo. Vieni, be kitų žmonių, mes daug lėčiau mokomės ir augame, bei
daug prasčiau jaučiamės. Pasitikėjimo atkūrimas nėra lengvas procesas, ir mūsų
smegenys jam priešinasi, nes saugumas yra mūsų svarbiausias poreikis. Tad jeigu
kiti žmonės mums kažkada ėmė stipriai asocijuotis su grėsme, natūralu, kad
smegenys mus ima nuo jų saugoti. Kartais, beje, labai subtiliais būdais. Gali
atrodyti, kad turime daugybę ryšių, draugų, kolegų, net artimųjų. Tačiau kiek
esame su jais natūralūs, atsipalaidavę? Ar galime sau leisti būti netobuli,
klysti, patirti nesėkmę ir leisti kitiems ją pamatyti? Ar galime leisti, kad
kiti matytų kai liūdime, bijome? Visa tai ir leidžia suprasti, kiek iš tiesų
pasitikime kitais žmonėmis. Lietuva priskiriama prie žemo pasitikėjimo
visuomenių. Manau, kad tai tiesa. Mes nelabai pasitikime kitais žmonėmis, ypač
nepažįstamais, bet ir pažįstamais. Gaila, kad taip yra, tačiau turint omenyje
mūsų šalies gyventojų istorinę patirtį, tai suprantama ir logiška. Ir
vienintelis kelias yra pripažinti šią realybę ir stengtis, kad ji po truputį
taptų kitokia. Po truputį visi galime tą pasitikėjimą auginti, ieškodami būdų,
kurie veikia mums. Galbūt kažkam kelias į didesnį pasitikėjimą žmonėmis ir
kartu gyvenimu bei savimi eis per psichoterapiją, kažkam – per kūno praktikas
(jogą ir kt.), kažkam – per dėmesingo įsisąmoninimo praktikas, per dalyvavimą
bendruomenių veikloje ar dar kitais keliais. Kelių yra daug. Svarbu klausytis
savęs ir judėti pirmyn. Ir, kaip sako Mark Walsh, „neįžeidinėti savęs šalta
pesimizmo paguoda bei nesimėgauti pigiais cinizmo malonumais.“ J
