Ar jūsų protas moka vengti skausmo ir siekti malonumo? Kažin!

Ar sutiktumėte, kad gyvenime norite ir stengiatės elgtis taip, kad jaustumėte kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau skausmo ir kitų nemalonių potyrų? Ko gero, to norime dauguma. Tačiau pasirodo, kad mūsų protas, patarinėdamas, kaip to pasiekti, toli gražu ne visada remiasi logika ir kartais mus tiesiog apgauna.

Nobelio premijos laureatas psichologas Daniel Kahneman savo knygoje "Thinking, fast and slow" aprašo tokį eksperimentą: žmonių buvo prašoma panardinti vienos rankos plaštaką į 14 laipsnių šiltumo vandenį ir palaikyti 60 sekundžių. Tokios temperatūros vanduo sukelia gana stiprų, tačiau pakeliamą skausmą (visi tiriamieji buvo informuoti, kad, jeigu kentėti būtų sunku, ranką galima ištraukti anksčiau, tačiau niekas to nepadarė). Po minutės ištraukę ranką iš vandens jie gavo šiltą rankšluostį. Po petraukėlės dalyviai buvo paprašyti į tokios pat temperatūros vandenį panardinti kitą plaštaką, o praėjus 60 sekundžių į šaltą vandenį buvo įleista šiek tiek šiltesnio, kad vandens temperatūra pakiltų maždaug vienu laipsniu ir eksperimento dalyviai pajustų skausmo sumažėjimą. Šiame šiek tiek šiltesniame (tačiau vis tiek nemaloniai šaltame) vandenyje jie laikė plaštaką dar 30 sekundžių, o ją ištraukę taip pat gavo šiltą rankšluostį. Po dar vienos petraukėlės dalyviams buvo leista pasirinkti, kurį užduoties variantą, ilgesnįjį (90 sek.) ar trumpesnįjį (60 sek.), jie norėtų atlikti paskutiniame, trečiajame eksperimento etape. Kaip manote, ką jie rinkosi? 80 procentų pasirinko ilgesnįjį eksperimento variantą, kurio pabaigoje skausmas šiek tiek atlėgsta (tačiau iš tiesų trunka ilgiau, be to, pirmoji jo dalis pagal patiriamą diskomfortą yra visiškai identiška trumpesniajam eksperimentui).

Tiek šis, tiek ir kiti D. Kahneman ir kolegų atlikti eksperimentai rodo, kad mūsų smegenys, apskaičiuodamos mūsų patirtą skausmą ir pateikdamos "rekomendacijas ateičiai" kaip jo patirti mažiau, visiškai ignoruoja skausmo trukmę. Daug svarbesni yra du kiti kriterijai: koks buvo maksimalus patirtas skausmo stiprumas ir kiek stipriai skaudėjo pačioje pabaigoje.

Analogiškus rezultatus gavo ir kito tyrimo atlikėjai, stebėję ligonius, kuriems buvo atliekamos skausmingos medicininės procedūros. Rezultatai iš tiesų stebinantys: galutiniam subjektyviam skaumo vertinimui nebuvo svarbu, ar procedūra truko 10, ar 60 minučių, įtakos ir vėl turėjo tik tai, koks buvo maksimalus patirtas skausmas, ir kiek stipriai skaudėjo procedūros pabaigoje. Tarkime, kad abiejų procedurų metu maksimalus tam tikru momentu patirtas skausmas buvo 9 balai, tačiau trumpesniosios procedūros pabaigoje jis išliko gana stiprus (pvz. 8 balai), o ilgosios procedūros pabaigoje nukrito iki 4 balų. Kad ir kaip būtų keista, dauguma žmonių, jeigu tik jiems bus suteikta proga, rinksis ilgesniąją procedūrą, kurios pabaigoje skausmas atlėgsta, nors iš tiesų jiems teks patirti keletą kartų daugiau skausmo, negu trumpesniosios procedūros metu, kuri jau būtų senokai pasibaigusi tuo metu, kai skausmas ilgosios procedūros atveju ima mažėti.

D. Kahneman teigimu, šie jo ir kitų mokslininkų atlikti eksperimentai rodo, kad mūsų galvose gyvena tarsi du "aš" - patiriantysis "aš", kuris patiria kiekvienos akimirkos išgyvenimus (mes kiekvienu momentu kažką patiriame: mąstome, jaučiame, veikiame ir galime tai įsisisąmoninti bei įvardinti) ir pasakojantysis "aš", kuris apibendrina šias patirtis ir pateikia (ne visada logiškas) rekomendacijas ateičiai.

Beje, taip mes mąstome ne tik apie skausmą. Malonumo ir laimės trukmė mūsų "pasakotojui" taip pat nėra svarbi, daug svarbiau - intensyvumas. Pavyzdžiui, pamėginkite įvertinti, kuris gyvenimas atrodo geresnis: a) moters, kuri 30 metų žuvo avarijoje, tačiau visus metus iki mirties buvo labai laiminga, ar b) moters, kuri žuvo avarijoje 35 metų, iš kurių 30 buvo labai laiminga, o paskutinius penkerius - gana laiminga. Vėlgi daugumai žmonių intuityviai patrauklenis atrodo a variantas, nors variante b yra tie patys 30 labai laimingų metų, plius dar 5 metai gana laimingo gyvenimo, kurių mūsų protas šiame kontekste kažkodėl (?!) nevertina.

Beje, apie šį mūsų polinkį ignoruoti proceso eigą ir akcentuoti jo pabaigą jau seniai žino Holivudo filmų kūrėjai, statantys filmus su laiminga pabaiga. Tokios patarlės kaip "Viskas gerai, kas gerai baigiasi" taip pat atspindi šią mąstymo tendenciją. (Beje, ji, matyt, tikrai universali, nes dabar permąsčiau, kad bent jau keturiomis man žinomomis kalbomis - lietuvių, rusų, anglų ir norvegų - ši patarlė skamba identiškai). Mes tarsi linkę ignoruoti savo patiriantįjį "aš", nekreipti daug dėmesio į tai, kiek minučių, valandų ar dienų diskomforto jam tenka patirti, jeigu tik tikimės "laimingos pabaigos" ir suteikiame jai svarbią reikšmę.

Kaip ir daugelis dalykų, šis mūsų proto ypatumas gali ir būti naudingas, ir trukdyti. Nors daugeliui moterų gimdymas, tuo metu, kai jis vyksta, atrodo ilgas ir skausmingas, nemaža dalis netrukus po jo teigia, kad tos kančios buvo netokios ir didelės, ir kad kūdikis jas visiškai atperka. Tai - labai adaptyvu, nes matyt be šio mąstymo ypatumo dauguma moterų, ypač anksčiau, kai nebuvo nuskausminamųjų, po pirmojo gimdymo būtų dariusios viską, kad daugiau nepastotų. Kūdikio priežiūra ir auginimas taip pat reikalauja daug nemiegotų naktų ir savo poreikių tenkinimo atidėjimo, tačiau ir vėl dažnai moteriai viena nurimusio kūdikio šypsena atperka visą nemigo naktį.

O kada ši mąstymo tendencija gali trukdyti? Na, kad ir pirmame aprašytame eksperimente matyti, kad dauguma dalyvių pasirinko ilgiau laikyti ranką šaltame vandenyje, nors visai lengvai galėjo to išvengti. Žinoma, greičiausiai jokios apčiuopiamos žalos jie dėl to nepatirs, tačiau buvo galima pasirinkti kitą variantą, ir tuomet jų rankai, jos odai, raumenis ir sąnariams būtų tekę mažiau laiko kęsti šaltį.

Dabar įsivaizduokime visai kitokią situaciją - sutuoktinių porą, kuri skiriasi po 10 bendro gyvenimo metų. Net jeigu 8 ar 9 iš šių metų buvo laimingi, ir tik paskutiniai metai ar dveji - sudėtingi, labai tikėtina, kad bent jau skyrybų laikotarpiu ir iškart po jo abu sutuoktiniai (dėl visuotinio polinkio akcentuoti pabaigą) gali būti linkę vertinti savo santuoką kaip nesėkmingą, sutuoktinį - kaip netinkamą, konfliktuoti, galbūt netgi įtraukti į šiuos konfliktus vaikus, kuriems savo ruožtu taip pat gali atrodyti, kad tėvų santuoka buvo nesėkminga, nes jos pabaigoje jiems teko patirti daug skausmingų dalykų (net jeigu prieš tai buvo netrumpas laimingas laikotarpis).

Taip jau yra, kad mūsų polinkis į ne visada logiškus ir teisingus apibendrinimus, per greitą išvadų darymą ir kitokias mąstymo klaidas sustiprėja tais laikotarpiais, kai patiriame daugiau streso, nerimo, diskomforto. Kad galėtume dar sykį, jau ramiau, pažvelgti į situaciją, svarbu atrasti sau tinkančius būdus, kurie leidžia stabtelėti, "atvėsti", šiek tiek iš šalies pažvelgti į mūsų "pasakotoją" ir paklausti savęs: galbūt aš vis dėlto vertinu 8 laimingus savo santuokus metus ir tą žmogų, su kuriuo juos pragyvenau? Galbūt penkeri gana laimingo gyvenimo metai savaime yra vertingi, nepriklausomai nuo to, kas buvo prieš juos ir po jų? Galbūt aš noriu mokėti rinktis dalykus, kurie mano kūnui kels kuo mažiau nereikalingo diskomforto?

Jeigu pastebėsite, kaip jūsų gyvenime reiškiasi šie mąstymo ypatumui, pasidalinkite, lauksime.