Kodėl nauji daiktai džiugina trumpai?

Tikriausiai visi esame girdėję istorijų apie tai, kad net didelis laimėjimas loterijoje nesuteikia žmonėms ilgalaikės laimės. Taip pat ko gero dauguma esame patyrę tai, kad netgi įsigiję labai norėtą daiktą džiaugiamės juo palyginti neilgai, arba bent jau trumpiau, negu tikėjomės, kai apie jį svajojome. Tačiau kodėl?

Pasirodo, priežastis labai paprasta - emocijas mums kelia tik tai, į ką kreipiame dėmesį, apie ką galvojame. O kiek gi laiko mes galvojame, pavyzdžiui, apie naujus batus arba netgi naują automobilį? Na, apie automobilį galbūt šiek tiek ilgiau, ypač, jeigu esame juo labai patenkinti, tačiau apie batus - tikrai ne per ilgiausiai, net jeigu jie labai gražūs ir patogūs. O kai tik nustojame naująjį daiktą pastebėti, jis nustoja mums kelti emocijas, net jeigu iš esmės esame juo patenkinti. Tad jeigu pusmetį vairuojate puikų automobilį, kuris negenda ir atinka jums svarbius kriterijus (galingumo, greičio, grožio ir kt.), greičiausiai sakytumėte, kad esate juo patenkinti, tačiau vargu galėtumėte teigti, kad jis kasdien teikia džiaugsmo. Mat paprastai, net ir būdami automobilyje, mes galvojame ne apie jį, o apie kitus dalykus, kurie ir veikia mūsų emocinę būklę. Jeigu važiuodami savo puikiu automobiliu pakliūvame į spūstį, susierziname, jeigu važiuodami juo mintyse "perkratinėjame" nemalonų pokalbį - pykstame.

Taip yra todėl, kad mūsų protas linkęs "priprasti" prie įvairiausių dalykų, ir kuo labiau mes prie jų priprantame, tuo mažiau kreipiame į juos dėmesio bei tuo mažiau emocijų patiriame. Pavyzdžiui, jeigu naujuoju automobiliu važiuojame jau 35 kartą iš eilės, o į spūstį patekome po pertraukos ir netikėtai, pastarasis faktas mums bus daug "įdomesnis" ir todėl kels daugiau emocijų. O daiktai pasižymi dar ir tuo, kad jie mažai kinta, todėl prie jų mes priprantame bene greičiausiai. Tiesa, ši tendencija kreipti vis mažiau dėmesio į dalykus, prie kurių priprantame, pasireiškia labai plačiai ir kartais gali būti labai naudinga, adaptyvi, mat ji mums padeda prisitaikyti prie negatyvių pokyčių ir patirti dėl jų mažiau neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, jeigu į darbą kasdien tenka važiuoti tuo metu, kai yra spūstys, ilgainiui mes prie jų prisitaikome, ir vis mažiau dėl to jaudinamės, galbūt klausomės radijo arba audioknygos ir tokiu tempu, koks tuo metu galimas, judame darbovietės link. Tyrimai rodo, kad Vakarų šalyse (sunku pasakyti, ar šis dėsningumas galiotų ir Lietuvoje) netgi žmonės, kurie patiria rimtą traumą ir tampa neįgaliais, maždaug po metų jau kreipia gana nedaug dėmesio į šią aplinkybę ir ji turi palyginti nedaug įtakos jų emocinei gerovei.

Panašūs dėsningumai pastebimi ir tyrinėjant didelių pozityvių gyvenimo pokyčių įtaką emocinei gerovei. Pavyzdžiui, santuoka daugumai žmonių kelia tikrai daug teigiamų emocijų maždaug dvejus metus (kulminacija pasiekiama likus metams ar mažiau iki vedybų ir trunka maždaug metus po jų). Po maždaug 3-5 metų žmogus jaučiasi maždaug taip pat, kaip iki šeimos sukūrimo, taigi, ir prie santuokos bei partnerio priprantama. Beje, nors Lietuvoje vis dar galima sutikti nemažai moterų, kurios tiki, kad tik turėdamos partnerį gali gerai jaustis, detalios JAV moterų apklausos parodė, kad susituokusių ir neturinčio partnerių moterų gerovė iš esmės nesiskiria, t.y. ir vienos, ir kitos patiria maždaug tiek pat teigiamų ir neigiamų emocijų, tik dėl skirtingų priežasčių. Susituokusios moterys daugiau laiko leidžia su partneriu (tad mažiau būna vienos) ir gyvena daugiau pasitenkinimo teikiantį seksualinį gyvenimą, tačiau turi atlikti daugiau buities darbų ir rečiau gali susitikti su draugais nei partnerio neturinčios moterys.

Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad nors dauguma žmonių linkę savo nuotaiką bent jau iš dalies sieti su oru, pasirodo, kad ilgalaike prasme klimatas, kuriame gyvename, neturi jokios apčiuopiamos įtakos žmogaus gerovei. Jau keletą metų žinoma, kad labiausiai patenkinti gyvenimu yra Skandinavijos šalių žmonės, nors oro sąlygos ten tikrai nėra geriausios pasaulyje. JAV apklausus dideles grupes studentų, gyvenančių Kalifornijoje ir dviejose kitose valstijose, kur klimatas gerokai prastesnis, taip pat paaiškėjo, kad jų emocinė gerovė nesiskiria. Tiesa, kalbant apie klimato įtaką yra vienas "bet". Čia vėlgi situacija panaši kaip susituokus: žmonės, kurie iš prastesnio klimato zonos persikrausto į geresnę, patiria daugiau teigiamų emocijų maždaug dvejus-trejus metus po persikraustymo, tačiau vėliau šis efektas išnyksta.

Tačiau kodėl gi taip yra, kad, nors realybė yra tokia, kokia yra, mes tikime, jog susituokę būsime amžinai laimingi, gyvendami Australijoje jausimės daug geriau, nei Lietuvoje, o nauja suknelė atneš daugybę džiaugsmo? Pasak psichologo D. Kahneman'o, mus apgauna reiškinys, kurį jis vadina susitelkimo iliuzija. Kai mes apie ką nors mąstome, ir sutelkiame į tai dėmesį, tas dalykas mums atrodo svarbesnis, negu kiti, ir svarbesnis, negu iš tiesų yra. Anot D. Kahnemano, "joks dalykas gyvenime iš tiesų nėra tokio svarbumo, kokio mums atrodo tuo metu, kai apie tai galvojame". Panašiai veikia mūsų regėjimas: kai į ką nors sutelkiame žvilgsnį, tas objektas tampa tarsi ryškenis, negu įprastai, o viskas, kas yra fone, tarsi nublanksta, tačiau tai taip pat tėra iliuzija - pakanka pažvelgti į kitą objektą, ir tas, kuris prieš tai buvo ryškus, nublanksta. 

Vis daugiau duomenų rodo, kad kasdienę mūsų savijautą, be genetinių faktorių, stipriai veikia kasdieniai užsiėmimai. (Išskyrus tuos atvejus, jeigu žmogus serga depresija, arba neseniai patyrė didelę netektį ar pan.) Kuo daugiau laiko praleidžiame darydami tai, kas mums patinka, ir su žmonėmis, kurie mums patinka, tuo geriau jaučiamės. Tad jeigu norite jausti daugiau pasitenkinimo gyvenimu ir svarstote, į ką investuoti - ar nusipirkti naujų daiktų, ar imtis ko nors kito, ko gero daug veiksmingiau būtų skirti laiko ir lėšų kokiam nors tęstiniam užsiėmimui, kuris jus domina. Pavyzdžiui, jeigu mėgstate jodinėti, pradėkite lankyti žirgyną - ten ne tik užsiimsite tuo, kas jums patinka, bet ir sutiksite kitų žmonių, kurie mėgsta tą patį. Arba pradėkite mokytis groti muzikos instrumentu, apie kurį seniai svajojate, ar piešti, ar su draugais žaisti krepšinį arba skvošą. Visi šie užsiėmimai pasižymi tuo, kad kaskart pritraukia mūsų dėmesį (priešingai negu naujas daiktas), be to, suteikia progos ir bendrauti, o bendravimas taip pat reikalauja dėmesio sukaupimo ir yra svarbus pasitenkinimo šaltinis.

Dar vienas kelias į didesnį pasitenkinimą - dėmesio valdymo įgūdžių lavinimas. Jų padedami gali švelninti savo polinkį kartais pernelyg greitai pradėti bodėtis, mokytis pamatyti vis naujų aspektų jau pažįstamuose dalykuose, žmonėse, daiktuose, užsiėmimuose. Tam puikiai padeda jogos ir meditacijos pratybos.