Kokia kalba kalbame su savimi ir su kitais?

Dauguma mūsų gyvename vadovaudamiesi tam tikrais įsitikinimais bei taisyklėmis. Jie reguliuoja mūsų elgesį, padeda gyventi ir bendra(darbia)uti ir su kitais žmonėmis, ir su savimi pačiais. Tiesa, tikrai ne visada mes šias taisykles bei normas aiškiai patys sau įsivardijame, tačiau jos veikia mūsų mąstymą, savijautą ir elgesį net ir tuomet, kai jų sąmoningai nesuvokiame. Labai panašiai žmonės, teoriškai lyg ir nežinodami jokių gramatikos taisyklių, nuo ankstyvos vaikystės taisyklingai kalba gimtąja kalba. Pavyzdžiui, vaikas daug anksčiau išmoksta sakyti "Aš matau mamą", ar "Aš myliu tėtį" negu sužino, kad moteriškosios giminės vienaskaitos galininko linksnio galūnė turi būti "-ą", o vyriškosios - "-į". Taip ir mūsų įsitikinimai bei taisyklės - mes jomis pradedame vadovautis gerokai anskčiau, nei jas įsisąmoniname.

Savo knygoje "Beat the Blues Before They Beat You" ("Įveik liūdesį anksčiau, nei jis įveiks tave") vienas iš įtakingiausių kognityvinės ir elgesio terapijos specialistų pasaulyje Robert Leahy rašo apie dažniausiai pasitaikančius įsitikinimus, kurie yra puiki dirva liūdnai nuotaikai, abejonėms savimi, savigraužai ir nerimui augti. Štai jie - gal kuris pasirodys pažįstamas?  

• Viskas, ko imuosi, turi pasisekti.
• Jeigu nesiseka, esu nevykėlė (-is).
• Jeigu patiriu nesėkmę, esu nieko verta(s). (Nesu verta(s) meilės, gyvenimas neturi prasmės).
• Nesėkmė - nepakeliamas ir nepriimtinas dalykas.
• Turėčiau užsitikrinti visų palankumą.
• Jeigu žmonės nerodo man palankumo, vadinasi, nesu verta(s) meilės. (Bjauri, bevertė, beviltiška, viena).
•  Prieš mėgindama(s) ką nors daryti, turiu būti visiškai tikra(s), kad viskas tinkamai klostysis.
• Jeigu nesu tikra(s), rezultatas gali būti neigiamas.
• Neturėčiau niekad nerimauti (ar būti prislėgta(s), savanaudė -(is), sutrikusi (-ęs)
• Jeigu tik nustosiu saugotis, gali kas nors nutikti.
• Jeigu padarau klaidą, turiu save išbarti. 
• Turiu visą laiką stengtis atitikti aukščiausius standartus.
• Negaliu savęs girti, jeigu nesu tobula(s).
• Turiu visada gerai išanalizuoti savo klaidas, kad ateityje jų nekartočiau.
• Jeigu žmonės pamatys, kad nerimauju, mažiau mane vertins (arba visai mane atstums ar pažemins)
• Mano meilės ryšiai turėtų būti nuostabūs ir nekelti jokių problemų. 

Jeigu dažnai kalbame su savimi tokia griežta kalba, galbūt nieko keista, kad kaip šešėliai, iš paskos seka nerimas, liūdesys, nusivylimas ar pyktis. O kaip, jeigu leistumėme sau pamėginti vadovautis alternatyviomis, kiek kitokiomis taisyklėmis:

• Jeigu padarau klaidą, suprantu, kad tai tiesiog rodo, jog esu žmogus.
• Iš klaidų galiu mokytis.
• Turiu su savimi elgtis taip pat gerai, kaip ir su kitais.
• Galiu pasidžiaugti viskuo, ką gero nuveikiu.  

Kartais žmonės mano, kad naujuosius įsitikinimus lavinti sunku, arba sako, kad jie jiems skamba "nenatūraliai", atrodo tarsi "svetimi". Žinoma, mūsų senieji įsitikinimai mums yra tarsi gimtoji kalba. Ja mes kalbame be pastangų ir be akcento. Tačiau kiekvienas žmogus, kuris yra išmokęs savo gimtają kalbą, gali išmokti ir dar vieną. Galbūt teks įdėti daugiau pastangų, galbūt mes ja nekalbėsime taip, kaip būtume kalbėję, jeigu būtume pradėję jos mokytis nuo trejų ir penkerių metų amžiaus, tačiau nesvarbu, ar mums 30, ar 60 metų, įdėję pastangų vis tiek išmoksime naują kalbą tiek, kad jos vartojimas nekels problemų.

Taip ir su naujaisiais įsitikinimais - iš pradžių jie gali atrodyti keistoki ar neįprasti, iš pradžių galime kiek nenatūraliai jaustis jais vadovaudamiesi, tačiau šis "keistumo" laikas visada baigiasi, ir pamažu naujieji įsitikinimai gali tapti patikima mūsų atrama ir atsvara seniesiems. Be to, yra dar vienas didžiulis privalumas - nesvarbu, ar mokomės užsienio kalbos, ar pratinamės vadovautis nauju, adaptyvesniu įsitikinimu, tai lavina ir jaunina mūsų smegenis. Nauja kalba, naujas įsitikinimas - tai iššūkis mūsų smegenims, taip kaip, pavyzdžiui, fiziniai pratimai yra iššūkis kūnui. O iššūkiai, jeigu tik su jais išmintingai tvarkomės, dažniausiai mus augina, lavina ir jaunina. :)

Na, o jeigu auginame vaikus, rinkdamiesi, kokiais įsitikinimais vadovausimės, kartu renkamės, ir kokius perduosime jiems - panašiai, kaip nejučiomis perduodame gimtosios kalbos taisykles.