"Samsara" - apie gimimą, mirtį ir atgimimą

Neseniai draugė pasiūlė nueiti į šį naujai pradėtą rodyti dokumentinį filmą. Tepasakė tiek, kad jame turėtų būti daug gražių vaizdų, ir kad jis nufilmuotas kažkokiu ypatingu būdu. Tiek pakako, kad kiltų noras eiti - mėgstu vaizdus, nesvarbu, ar tai būtų nuotraukos, ar filmuoti kadrai.

Kine paaiškėjo, kad šis filmas jau sukėlė ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų žmonių susidomėjimą. Šiandien, gražaus, saulėto ir pakankamai šilto sekmadienio vidudienį kino salė buvo artipilnė. Tikėjausi vaizdų, ir po filmo jaučiausi jų gavusi su kaupu, tačiau sykiu gavau daug daugiau. Tai ne šiaip gražūs vaizdai. Tai vaizdai, už kurių slypį begalė prasmių ir minčių.

Liepos pabaigoje važiuosiu į savaitės trukmės dėmesingumo meditacijos stovyklą Pietų Prancūzijoje,  kuriai po truputį ruošiuosi. Stovykla (arba atsiskyrimas, kaip tokie renginiai dažnai vadinami) vyks iš Vietnamo kilusio zen budistų vienuolio Thich Nhat Hanh'o įkurtame vienuolyne, pavadintame Slyvu kaimu (angl. Plum village). Savo knygose ir paskaitose šis vienuolis dažnai kalba apie tai, kaip viskas pasaulyje susiję, ir kaip vieni dalykai yra kitų sudedamosios dalys. Vienas iš jo mėgstamų posakių - kad bet kuris dalykas, apie ką bekalbėtume, yra sudarytas iš elementų, kurie atskirai paimti, yra visai kas kita. Pavyzdžiui, obuolys yra sudarytas iš vandens, angliavandenių, ląstelienos ir kitų dalykų, iš kurių nė vienas nėra obuolys. Taip pat ir žmonės yra sudaryti iš "nežmogiškų" elementų. Taip pažvelgus, tampa logiška, kad mes ir obuoliai turime gana daug bendro. Be to, obuolys gali virsti mumis, o mes (per daugelį metų) - obuoliu.

Sakyčiau, tam tikra prasme "Samsara" yra apie tai. Apie tai, kaip viskas pasaulyje randasi, vystosi, nyksta, ir vėl atgimsta, ir kiek įvairiausių, fantastiškiausių atspalvių bei pavidalų įgyja gyvybė. Tai filmas apie didelius ir mažus dalykus, kurie ir sudaro mūsų pasaulį ir gyvenimą. Didingi gamtos ir žmogaus rankų kūriniai, didžiuliai miestai ir fabrikai. Nesuvokiamo dydžio maldininkų minios. Budistų vienuolynai. Raudų siena. Paryžiaus Dievo motinos katedra. Šiukšlynai. Kalėjimas. Karstų parduotuvė. Senų ir jaunų žmonių  - afrikiečių, azijiečių ir europiečių  - veidai. Liūdni, linksmi, pikti ir neutralūs žvilgsniai. Įvairių rasių ir kultūrų motinos ir tėvai su kūdikiais. Vaiko mumija. Juodaodis, laidojamas šautuvo pavidalo karste. Įvairiausi žmonės, besilaikantys įvairiausių tradicijų, gyvenantys labai skirtingose šalyse ir skirtingomis sąlygomis. Nuostabūs, šiurpinantys, liūdinantys ir užburiantys vaizdai keičia vieni kitus sukeldami daugybę minčių ir emocijų, kurios galiausiai sukelia didelio dėkingumo jausmą. Net sunku tiksliai pasakyti, už ką. Galbūt už tai, kad gyvename. Už tai, kad gyvename tokiame spalvingame pasaulyje. Už tai, kad gyvename tokiais laikais, kai galime šitaip jį aprėpti, pamatyti sudėtą į vieną filmą.

Iki šio filmo niekad nebūčiau pagalvojusi, kad galima išgyventi estetinį pasigėrėjimą žiūrint į lygintuvo gamybos procesą. Tačiau pasirodo, galima. Be to, matant, kiek žmonių rankų prisiliečia, kol lygintuvas įgyja savo pavidalą, jis ima atrodyti kitoks. Tarsi vertingesnis. Taip pat nejučiomis susimąstai, kad tokia pati istorija slypi už kiekvieno kito namuose turimo daikto ir prietaiso. Visus juos sukūrė žmonių rankos. Įdomu, koks susidarytų būrys, jei susirinktų visi, kurie prisidėjo prie mano namuose esančių daiktų gamybos proceso?

Beveik neabejoju, kad kiekvienas, žiūrėdamas šį filmą, atras kažką savo ir sau. Jame visko labai daug, jo filmavimas truko ketverius metus ir vyko 25 pasaulio šalyse. Ir sunkiai įsivaizduoju žmogų, kuriam šis filmas nepraplėstų akiračio ir nesukeltų naujų minčių.