Nori tobulėti? Kelk "svorį", kuris priverčia stengtis!

Neseniai kalbantis apie fizinius pratimus Julius pasakė frazę, kuri man sukėlė daug minčių apie įvairius mažus ir didesnius pastarųjų savaičių įvykius. Toji frazė buvo, regis, visai paprasta: "Raumenys stiprėja tik tada, kai mes nuolat mėginame pakelti tuo metu šiek tiek per sunkų svorį. Nes tada iš smegenų ateina signalas, kad turimos jėgos yra per mažai."

Žinoma, nereikia kelti tokių svorių, kad susižeistume, kaip ir lavinant kitokius gebėjimus nereikia pulti prie sunkiausių iššūkių prieš tai "nepaauginus raumenų", t.y. nepasitreniravus su mažesniais. 

Daug kas esame girdėję teiginį, kad sunkiai ką nors galime pakeisti ar ko nors pasiekti, neišėję iš savo komforto zonos. Dar prasčiau nuteikia žinojimas, kad nuolat joje būdami ne tik netobulėjame, bet ir prarandame jau turimus įgūdžius. Prieš keletą mėnesių teko dalyvauti Melanie Fennell, kognityvinės terapijos ekspertės iš Oksfordo universiteto, seminare Rygoje. Seminaro tema buvo darbas su saviverte, ir M. Fennell mus supažindino su šiek tiek papildyta "zonų" klasifikacija. Anot jos, zonų yra ne dvi, o trys. Apink komforto zoną yra mokymosi zona, o aplink šią - panikos zona. Kad veiktume optimaliai, mums reikia stengtis kuo dažniau atrasti "aukso vidurį", kad būtume būtent mokymosi zonoje - t.y. ne komforto, bet ir ne panikos. Beje, panika čia suprantama pačia plačiausia prasme, kaip situacijos nevaldymo, sumišimo, pernelyg didelio ir dėl to destruktyviai veikiančio streso pojūtis.

Ko gero, daugelis galime prisiminti kokių nors savo gyvenimo sričių, kuomet šokinėjome iš komforto į panikos zoną ir atgal. Tai ypač būdinga paaugliams, kurie dažniau nei suaugusieji mąsto "viskas arba nieko" kategorijomis. Tačiau šiek tiek "paaugliškumo" galime turėti ir gerokai po to, kai įprastinis paauglystės amžius baigiasi.  To pavyzdžių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, žmogus, jaučiantis socialinį nerimą gali norėti bendrauti didelėje nepažįstamoje kompanijoje nejausdamas jokio nerimo, o jeigu tai nepavyksta, nusivilti. Panikos sutrikimu sergantis žmogus gali norėti įveikti nerimą vienu ypu, pvz., per labai trumpą laiką pradėti vėl važinėti traukiniais ir liftais, skraidyti lėktuvais, nors keletą metų to vengė. Vienas svarbiausių darbo aspektų šiuo atveju būna padėti žmogui suvokti, kad reikia pradėti nuo tuo metu pakeliamo "svorio" ir pamažu jį didinti. Kai žmogus tai suvokia, galima pradėti judėti pirmyn, nes vienokį ar kitokį, didesnį ar mažesnį žingsnį norima kryptimi dažniausiai žengti būna įmanoma.       

Taigi, kas vyksta, jeigu mes darome ką nors, kas tuo metu mums yra įmanoma (ir nekelia bejėgiškumo jausmų ar panikos), tačiau kartu yra pakankamai sunkiai įveikiama ir reikalauja didelės dalies turimų jėgų? Viena vertus, tai reikalauja, kad mūsų kūnas ir psichika mobilizuotųsi, t.y. mes susikaupiame į tai, ką darome. Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad tai jau savaime labai teigiamai veikia žmogaus psichologinę būklę. Kitas svarbus dalykas - jeigu tinkamai pasirenkame "žingsnelio" dydį, įsitikiname, kad galime padaryti tai, dėl ko nebuvome visai tikri. Tai sukelia pasitenkinimo jausmą ir stiprina pasitikėjimą savimi. Be to, kadangi tai reikalauja pastangų, mūsų smegenys gauna žinią, kad šioje vietoje reikėtų "pasitempti", ir pradeda reikiamas pertvarkas. Būtent dėl to sustiprėja bėgikų kojų raumenys, suaktyvėja kalbos intensyviai besimokančių žmonių už kalbą atsakingos sritys, sustorėja medituojančiųjų smegenų žievės zonos, atsakingos už dėmesio valdymą, ir t.t.

Svarbu du dalykai - leisti sau nuolat išeidinėti iš komforto zonos į mokymosi, keitimosi zoną ir duoti savo smegenims laiko pokyčiams "sustyguoti". Kiek jo reikia? Ne tiek ir daug. Pradėję sportuoti gana greitai, per keletą mėnesių pastebi, kad jėgų daugėja ir galimybės auga. Pradėjusieji medituoti, jeigu tai daro reguliariai, po mėnesio ar dviejų jau atkreipia dėmesį, kaip tampa lengviau pastebėti įvairius savo kūno pojučių ir netgi psichologinių procesų niunsus (pavyzdžiui, įsisąmoninti atėjusią mintį tiesiog kaip psichikos reiškinį). Na, o jeigu "stringame", beveik visuomet galima "žingsnelį" dar labiau pasimažinti. Juk vis tiek jis bus norima kryptimi, o tai ir yra svarbiausia.  

Taigi, kokius "svorius" norite didinti 2014-aisiais? :)