Apie gilias ir gilesnes priežastis

Sausio pradžioje su Juliumi buvome dėmesingumu grįsto streso valdymo (mindfulness) instrukoriams skirtame atsiskyrime (vadinamajame retreate) Olandijoje. 4 paros tylos ramiame konferencijų centre miške, tik kartas nuo karto pasiklausant neilgo vieno iš vedančiųjų pasisakymo. Ir vėl tyla. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė jaukiame valgomajame bendrai su kitais, tačiau tyloje. Iš pradžių juntamas lengvas nejaukumas vis labiau nyksta, darosi lengva ir natūralu nuolat galėti jausti, kur esi, ką matai, užuodi, ką dediesi į burną. Gali įsisąmoninti dažną savo žingsnį, judesį, įkvėpimą, mintį ar jausmą. Dauguma meditacijų – taip pat tyloje, nors vakarietiškoje mindfulness tradicijoje tai kol kas nėra labai įprasta. Jon Kabat-Zinn, 8 savaičių dėmesingumu (mindfulness) grįsto streso valdymo programos kūrėjas, įpratino vakariečių mokytojus meditacijų metu pateikti gana daug instrukcijų, ypač iš pradžių. Ir mano iki šiol sukaupta patirtis rodo, kad iš tiesų mums, vakariečiams, to reikia. 8 savaičių pratybų metu dauguma dalyvių renkasi namuose medituoti ne tyloje, o klausydamiesi garso įrašo su instrukcijomis.

Tačiau mūsų atsiskyrime Olandijoje karaliauja tyla. 80 mindfulness instruktorių iš įvairių Europos šalių, įsitaisę ant suoliukų, kėdžių ar pagalvėlių, leidžia laiką su savimi – savo kvėpavimu, mintimis, vaizdiniais, jausmais ir kūno pojūčiais, kad atsiskyrimui pasibaigus galėtų truputį geriau padėti to mokytis kitiems. Kad dar labiau sustiprintų savo pasitikėjimą šiuo procesu, kurio esmė – tiesiog būti su visu tuo, kas šiuo metu yra. Nuolat sau primenant, kad pagrindinis šios praktikos principas – mokytis įsisąmoninti dabar esančią tikrovę. 

Tai – labai įdomus, bet ir sudėtingas darbas, nes tikrovę mes tegalime pažinti per savo pojūčius, o juos savo nuožiūra „tvarko“ mūsų protas, vienus iš jų sustiprindamas, kitus – susilpnindamas, vienus nukreipdamas į skyrelį „Svarbu“, kitus – į „Nesvarbu“. Skyreliai skirstomi ne tik pagal svarbumą, bet ir pagal kitus principus, pvz. „Malonu“ ir „Nemalonu“, „Įdomu“ ir „Neįdomu“. Praktikuodami meditaciją tiesiogiai vis geriau susipažįstame ne tik su realybe, bet ir su tuo, kaip gaunamą informaciją įvairiai rūšiuoja ir apdoroja mūsų „skyreliai“. Nesunku įsivaizduoti, kad jeigu apsisprendžiame 20 minučių stebėti savo kvėpavimą, jau po minutės-kitos (o kartais ir po kelių sekundžių) kvėpavimo pojūčiai pateks į skyrelį „Neįdomu“ , o dėmesys ims krypti į skyrelį „Įdomu“. Jeigu atidžiai stebėsime, kas vyksta, galime išvysti, kaip protas nuolat šį skyrelį papildo nauja „medžiaga“, pvz. galbūt garuojančio kepsnio, kurį netrukus valgysime pietums, vaizdiniu, ar spalvingu prisiminimu apie neseną pokalbį su patraukliu kolega. Dar po kelių sekundžių galbūt pastebėsime, kad aktyvus tampa skyrelis „Nemalonu“ – jį ką tik pasiekė nauja informacija apie tai, kad skauda nugaros apačią. Jeigu apatinę nugarą skauda jau kurį laiką ir tai kelia daug diskomforto, kartu suaktyvėja ir skyrelis „Svarbu“ – ši informacija pateko ir į jį. Ir kas gi nutiko mūsų pasiryžimui stebėti kvėpavimo keliamus pojūčius? Ką gi, minutę – kitą mes, akivaizdu, apie tai pamiršome ir užsiėmėme kitais dalykais, tačiau šios minutės nepraėjo veltui – juk pamatėme, kaip veikia mūsų „skyreliai“ ir kaip jie žongliruoja mūsų dėmesiu. Mes šį bei tą sužinojome apie tai, kas vyksta mūsų psichikoje, o tai – ne tiek ir mažai, turint omenyje, kad ji vienintelė mums teikia informaciją apie viską, kas vyksta tiek mumyse, tiek aplink mus. O dabar dėmesį ir vėl galime grąžinti prie kvėpavimo.

Galime įsivaizduoti, kad užimame atsakingas pareigas (o kiekvienas savo gyvenime tikrai jas užimame – esame jo šeimininkai ir vyriausieji režisieriai) ir turime vyriausiąjį patarėją, kuris nuolat sprendžia, kokią informaciją mes gausime, o kokios – ne, kuri bus pabraukta, paryškinta, o kuri – liks antrame plane. Juk norėtumėte supranti, kokiais principais remdamasis padėjėjas ją skirsto? Tas padėjėjas – tai kiekvieno iš mūsų protas, kuris keliasi su mumis kiekvieną rytą ir iki pat vakaro uoliai dirba savo darbą.

Reguliari meditacija – tai tiesioginis būdas geriau pažinti savo psichiką ir išmokti pastebėti, jeigu joje kartais įsijungia kenksmingi „režimai“, kurie gali sukelti tiek nereikalingo streso, nerimo, tiek ir susargdinti depresija. Didžiojoje Britanijoje žmonėms, kuriuos vargina pasikartojančios depresijos, dėmesingumo meditacijos pratybas apmoka ligonių kasos. Britai apskaičiavo, kad šitaip jie gali efektyviau padėti žmonėms ir sutaupyti daugybę lėšų, kurios vėliau, žmogui sergant vis naujais depresijos epizodais,  būtų išleistos vaistams, vizitams pas specialistus ir t.t. Surinkta daug duomenų, kurie įtikinamai rodo, jog reguliariai medituodami žmonės išmoksta pastebėti tuos momentus, kai jų protas tarsi „užsideda juodus akinius“ ir į skyrelį „svarbu“ praleisti vien tik negatyvią informaciją. Taip žmonės tampa atsparesni tais laikotarpiais suintensyvėjančiam negatyvios informacijos srautui. Panašaus santykio galima išmokti ir su nerimą keliančiomis mintimis. Jeigu išmokstame bent dalį jų atpažinti tiesiog kaip mūsų psichikoje vykstantį reiškinį, jeigu galime pasakyti sau „Man ką tik kilo mintis, kad šis mano straipsnis atrodys kvailas“, užuot iškart tokią ar panašią mintį priėmę kaip tikrą ir vienintelę tiesą, galime pažvelgti į ją iš šalies, ir kartais to pakanka, kad galėtume nusišypsoti. 

Olandijos atsiskyrime vienas iš vedančiųjų, psichiatras iš Belgijos Edel Maex, papasakojo vieną trumpą nutikimą. Kartą į vieną meditacijų užsiėmimą, kurį pats vedė, jis atnešė pyragą. Dalyviai per pertrauką jį suvalgė, ir vienas iš jų paklausė, kas vedantįjį paskatino šį pyragą atnešti. Kai Edel Maex atsakė, kad tai buvo paprastas geraširdiškumas, klausimą uždavęs dalyvis tarstelėjo: „Maniau, kad yra kokia gilesnė priežastis.“ Šią istoriją mūsų atsiskyrime Edel Maex papasakojo tam, kad su šypsena užduotų klausimą: „Ar yra dar gilesnė priežastis už geraširdiškumą?“ 

Mindfulness pratybos jau keletą dešimtmečių labai populiarios Vakaruose, ir ilgą laiką jų metu buvo daugiausiai kalbama apie dėmesį ir jo valdymą, esamos akimirkos įsisąmoninimą, kuo didesnį nešališkumą įvairių įsisąmoninamų pojūčių, minčių ir jausmų atžvilgiu. O dabar vis daugiau kalbama apie geraširdiškumą. Apie tai, kad atjauta sau ir kitiems taip pat yra esminis šių pratybų komponentas. Apie tai, kad reguliariai medituodami mes galime ne tik stiprinti dėmesingumą, mažinti stresą, bet ir auginti savo supratingumą, atjautą, priėmimą ir paramą sau patiems ir kitiems. 

Stebėdama įvairius žmones, tiek savo klientus, kuriuos dažnai turiu progos pažinti giliau nei daug kitų žmonių, tiek draugus, kolegas ar bičiulius, su kuriais atviriau bendraujame, nuolat įsitikinu, kad geranoriškumas sau ir kitiems – tikrai vienas iš esminių geros psichologinės savijautos komponentų. Kartais viskas, ko reikia – tai geraširdiškas ir geranoriškas žvilgsnis į save, savo artimuosius ir savo gyvenimą.