Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (1)

Liepos 22-25 dienomis Birmingemo universitete vyko jau 42-oji Didžiosios Britanijos Kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos konferencija. Šiais metais joje pirmą kartą dalyvavome ir mes su Juliumi Neverausku. Kadangi tikslingai rinkomės eiti į skirtingus pristatymus ir simpoziumus, apie tai, ką naujo sužinojome, parašysime abu.

Pirmasis užsiėmimas, kuriame apsilankiau ir sužinojau tikrai įdomių naujų dalykų buvo kanadiečio, Concordia universiteto profesoriaus Adamo Radomsky poros valandų seminaras apie naujausius atradimus dirbant su įkyrumais, ypač su kompulsyviu tikrinimu. Pasak mokslininko, šiuo metu jau tiksliai žinoma, kad pats kokio nors veiksmo kartojimas mažina žmogaus galimybes atsiminti, kad jį atliko. Vadinasi, jeigu tai, ar užrakinome duris, patikrinsime vieną kartą, tikimybė, kad prisiminsime, jog tikrinome, yra gana didelė. Tačiau jeigu tikrinsime daugybę kartų, daug blogiau tai prisiminsime (ir natūralu, kad noras patikrinti dar kartą niekaip nepraeis, nes nuolat jausime netikrumą, kurį pakartotinai tikrindami tik didinsime). Tas pats galioja ir mėginant mintyse atgaminti, ar kažką atlikome. Tarkime, kad bandome prisiminti, ar išeidami į darbą užrakinome namų duris. Jeigu mintyse tai atgaminsime vieną kartą, būsime gana tikri dėl savo prisiminimo, tačiau kuo daugiau kartų vis iš naujo apie tai galvosime, tuo mažiau tikri jausimės (ir, žinoma, norėsis ir toliau apie tai galvoti). Tai tarsi mėginimas numalžinti troškulį sūriu vandeniu - kuo daugiau geri, tuo daugiau norisi. Ir nors žmonės, kuriuos vargina įkyrus noras tikrinti, dažnai mano, kad jų atmintis prasta ir nepatikima, iš tiesų nėra jokių įrodymų, kad tai – tiesa. Kiekvienas žmogus, pabandęs daug kartų kažką tikrinti tikrovėje ar atgaminti atliktus vaizdus mintyse, gana nesunkiai pajus šių veiksmų kartojimo poveikį – sumažėjusį užtikrintumą ir kartu sumenkusį pasitikėjimą savo atmintimi. Klausydamasi šios paskaitos prisiminiau ir vieną savo patirtą nutikimą, kuomet, matyt, taip pat suveikė šis mechanizmas. Prieš gerą dešimtmetį studijuodama Norvegijoje kartą išėjau grybauti su drauge vokiete, kuri grybų visai nepažinojo ir valgomų nuo nevalgomų neskyrė. Kai grįžome namo su grybais, ji pradėjo klausinėti, ar aš tikra, kad mūsų rasti grybai tikrai valgomi. Atsakiau, kad tikrai taip, tačiau ji nenurimo ir kas kelios minutės vis iš naujo klausė to paties. Po kažkiek pakartojimų aš pradėjau po truputį abejoti savo atsakymu ir galiausiai nutarėme, kad grybus bus geriausia išmesti. Paskui vis pagalvodavau, kodėl aš pradėjau abejoti, juk visi mūsų rasti grybai buvo lepšiai ir raudonikiai, kuriuos aš puikiausiai pažįstu. Tačiau matyt tai ir buvo pavyzdys, kuomet aš, draugės paskatinta, pradėjau mintyse liguistai „tikrinti“ ir abejoti, ar tikrai 100 proc. žinau, kad šie grybai valgomi.

Pasak A. Radamsky, klientams dažnai būna labai naudinga atlikti eksperimentą ir pažiūrėti, kas vyksta, kai jie kažką tikrina tik vieną kartą, ir palygina, kada jaučia daugiau tikrumo – ar tuomet, ar tikrindami daug kartų. Dažnai šitas realios patirties palyginimas tampa svarbus lūžio taškas terapijoje.

Oksfordo universiteto profesorius Colin Espie kalbėjo apie naujoves gydant miego sutrikimus. Profesoriaus teigimu, miegui ir miego sutrikimams kol kas skiriama per mažai dėmesio, nors jo svarba sveikatai yra ne mažesnė nei sveikos mitybos ir tinkamo fizinio aktyvumo. Didžiojoje Britanijoje nemigos sutrikimo kriterijus atitinka apie 10-12 proc. visų žmonių, vadinasi, nemiga sergama dažniau nei depresija ar nerimo sutrikimais. Be to, sergant nemiga tikimybė susirgti depresija padidėja du kartus, o ir gydoma nemiga, kaip rodo statistika, vidutiniškai sunkiau, nei depresija.

Anot Colin Espie, nors miego ir nemiego būsenos paprastai suvokiamos kaip griežtai atskirtos viena nuo kitos, kartais ribos tarp jų gali būti mažiau aiškios. Pavyzdžiui, miego sutrikimų turinčio žmogaus smegenys netgi jam miegant generuoja daugiau beta bangų (kurios paprastai generuojamos nemiegant), todėl toks žmogus, netgi pažadintas iš miego, gali papasakoti, ką jis miegodamas galvojo. Tuo tarpu gerai miegantis žmogus, paklaustas, ką galvojo miego metu, atsakys, kad nieko negalvojo, nes miegojo.

Profesoriaus teigimu, neverta pernelyg rigidiškai priimti ir rekomendacijų dėl to, kiek reikėtų miegoti, nes skirtingų žmonių poreikiai skirtingi. Sakyti, kad visi turėtų miegoti po 8 valandas kasnakt būtų tas pats, kaip teigti, kad visi žmonės lygiai 12 valandą dienos turėtų suvalgyti tokį patį kiekį tokio pat maisto.

Pasak profesoriaus, ateityje gydant nemigą vis svarbesnės taps technologijos. Jis pademonstravo svetainės www.sleepio.com nemokamą versiją, kurioje galima, suvedus duomenis apie savo miegą, gauti vertingos informacijos ir pagalbos spendžiant šią problemą. Tikrai rekomenduoju ją išmėginti, nes pirmas mano įspūdis iš tiesų puikus.

Kita Oksfordo universiteto mokslininkė, Jennifer Wild, kalbėjo apie tai, kaip galima optimizuoti socialinės fobijos gydymą taikant video grįžtamąjį ryšį. Pasak šios specialistės, gydant socialinę fobiją įvairūs elgesio eksperimentai ypač svarbūs ir turėtų būti atlikami kiekvienos terapinės sesijos metu. J. Wild išsamiai pristatė, kokie principai gali padėti sustiprinti video ekspozicijų efektą. Viena labai svarbi ekspozicijų užduotis – padėti žmogui tiek pamatyti save iš šalies, tiek ir pajusti, kaip jo savijautą keičia vadinamųjų saugumo elgesių taikymas ir atsisakymas. Turint omenyje šiuos tikslus dažnai elgesio eksperimentai susideda iš keleto etapų. Pavyzdžiui, vienas galimas eksperimento scenarijus – kliento pokalbis su terapeuto kolega, kurio klientas nėra anksčiau matęs. (Suprantama, tokia ekspozicija bus tinkama tik tuo atveju, jeigu ji klientui kels stiproką, tačiau pakeliamą nerimą). Kuomet klientas su mūsų kolega kalbasi pirmą kartą, paprašome jo taikyti įprastus saugumo elgesius (pavyzdžiui, sutelkti dėmesį į save, dangstyti veidą ranka ar plaukais, mintyse nuolat savęs klausti, ką dar galėtų pasakyti ir t.t.). Šis pokalbis nufilmuojamas. Geriausia tai atlikti kliento telefonu ar jo atsinešta kamera, tuomet klientas automatiškai turi įrašą ir jam nereikia jaudintis dėl privatumo. Antrojo pokalbio, kuris paprastai vyksta to paties terapinio susitikimo metu, kliento paprašoma įprastų saugumo elgesių kiek galima atsisakyti ir susitelkti į patį pokalbį. (Natūralu, kad klientui nepavyks saugumo elgesių atsisakyti visiškai, tačiau jeigu jų sumažėja maždaug per pusę, to visiškai pakanka skirtumui pajusti.) Šis pokalbis taip pat nufilmuojamas. Abu pokalbiai gali būti pakankamai trumpi ir trukti 5-10 min. Vėliau su pacientu aptariama, kaip jis jautėsi kiekvieno pokalbio metu, pavyzdžiui,  kiek jautėsi įsitempęs, kvailai atrodantis, t.y. aptarimas jo socialinėse situacijose paprastai juntamų nemalonių simptomų intensyvumas. 

Efektyviausiai palyginti galima tuomet, kai klientas savo įtampą ir kitus nemalonius išgyvenimus abiejų pokalbių metu įvertina balais pvz. dešimtbalėje skalėje. Galiausiai klientas kartu su terapeutu arba vienas namuose peržiūri padarytus įrašus, tačiau žiūrint labai svarbu padėti klientui pažvelgti į save iš šalies. Tai padaryti gali padėti klausimai, užduodami trečiuoju asmeniu, t.y. užuot klausę kliento „Kiek jūs sau atrodote įsitempęs“, galime klausti „Kiek jums šis žmogus atrodo įsitempęs?“ Tai skatina kliento objektyvumą ir padeda realiau suvokti, kaip jis gali atrodyti kitiems žmonėms. Šios ir panašios ekspozicijos yra bene svarbiausias socialinės fobijos gydymo komponentas. Jų padedamas žmogus ne tik išmoksta objektyviau save matyti ir vertinti, bet ir akivaizdžiai įsitikina, kad tai, kaip jis jaučiasi socialinėse situacijose, ypač jo juntama įtampa, toli gražu ne visada matoma iš šalies. 

Šį kartą - tiek. Apie naujoves gydant depresiją skaitykite po keletos dienų.