Ar norite išgirsti mano mėgstamiausią anekdotą apie atidėliojimą?.. Pasakysiu Jums jį vėliau...

Kalgario universiteto psichologas Piersas Steelas, tyrinėjantis atidėliojimo psichologinį mechanizmą, jau girdėjo daugybę tokių anekdotų. Kažkada pats psichologas buvo linkęs į atidėliojimą. Jis sako, kad humoras šiuo atveju gali padėti. Juokauti yra žymiai produktyviau, nei didinti nerimą dėl darbo, kurį reikia padaryti dabar, bet jis vis atidedamas ir atidedamas vėlesniam laikui, didėjant rizikai, kad darbas iš viso bus nepadarytas, o pasekmės skaudžios.

Žmonės buvo linkę atidėlioti darbus nuo pat civilizacijos pradžios. Piersas Steelas teigia, kad net anksčiau nei 1400 m. prieš Kristų, senovės egiptiečiai susidūrė su laiko planavimo problema. "Bičiuli, nustok atidėlioti darbą ir leisk mums grįžti namo laiku," žodžiai hieroglifuose, išverstuose Toronto universiteto egiptologo Ronald‘o Leprohon‘o. Po šešių šimtų metų, 800 m. prieš Kristų, graikų poetas Hesiodas apibūdino panašiai „vangus darbininkas nepripildys savo svirno tol, kol jį atbaido jo darbas, atidedamas nuo šiandien iki ryt“. 44 m. prieš Kristų Ciceronas atidėliojimą ir vilkinimą laikė „visada bjauriu įpročiu“.

Šios mintys išliko nepakitusios ir vėliau. 1751, Samuelis Johnsonas pastebėjo, kad „didesnio ar mažesnio laipsnio atidėliojimas visuomet yra mūsų galvose ir net tie, kurie sugeba jam atsispirti, nuolatos su juo susiduria, nes atidėliojimas nuolat atsinaujina ir nors kartais nugalėtas yra nesunaikinamas“. Taip padaroma išvada, kad, nors šis procesas ir nepagirtinas ar nepageidautinas, yra natūralus.

XXI amžiuje, atrodo, niekas nepasikeitė. Studentai vilkina atlikti jiems pavestas užduotis. Mokslinio tyrimo metu išsiaiškinta, kad trisdešimt du procentai apklaustų universiteto studentų buvo linkę atidėlioti iki paskutinės minutės. Jie sakė, kad pats atidėliojimo procesas yra ne tik nemalonus ir erzinantis, tačiau galiausiai sukelia problemų. Tik vienas procentas studentų teigė, kad jie niekada neatidėlioja. Kito tyrimo duomenimis, vidutinis darbuotojas kiekvieną dieną atidėliodamas darbus praleidžia apie valandą ir dvidešimt minučių. Tai savo ruoštu valstybei kainuoja maždaug devynis tūkstančius JAV dolerių nuostolių vienam darbuotojui per metus. 2007 m. tyrimo duomenimis ketvirtis apklaustų suaugusiųjų tvirtino, kad atidėliojimas yra vienas iš jiems būdingų asmenybę apibūdinančių bruožų. Šio tyrimo apklaustuosius sudarė ne tik Šiaurės ir Pietų Amerikos gyventojai, bet ir australai bei europiečiai.

Psichologas Steelas sako, jog atidėliojimas iš tiesų yra būdingas visiems žmonėms. Mes visi tikriausiai esame patyrę tą jausmą, kai reikia atlikti vieną ar kitą darbą (užbaigti tą projektą, išsiųsti tą elektroninį laišką, kam nors paskambinti), bet nepaisant mūsų gerų ketinimų, vis tiek atidedame tai vėlesniam laikui. Vienas iš dalykų, apibrėžiančių atidėliojimą, nėra ketinimo dirbti ar pasiryžimo trūkumas. Tai yra sunkumas įgyvendinti savo ketinimus. Daugumai iš mūsų atidėliojimas nėra maloni patirtis. Tai visiškai skiriasi nuo laisvės ir atsipalaidavimo jausmo, kurį kartais galima jausti tada, kai maištauji ir dėl to praleidi susitikimą ar neateini į pamoką. Atidėliojant patiriamas vis didesnis spaudimas, žinant, kad su situacija vis tiek neišvengiamai reikės susidurti ateityje. Apie devyniasdešimt penki procentai žmonių, kurie atidėlioja, iš tikrųjų nori ir galėtų sumažinti šią tendenciją. Kaip rašoma Steel‘o knygoje „The Procrastination Equation“, atidėliojimas veda prie sumažėjusios gyvenimo kokybės, blogesnės sveikatos ir mažesnio atlyginimo. Kodėl tada atidėliojimas yra toks dažnas reiškinys? Jei mes ne itin norime atidėlioti ir pats procesas mums sukelia diskomfortą, kodėl mes vis tiek tai darome?

Tai buvo klausimas, kuris rūpėjo Steelui, tuo metu, kai jis pradėjo psichologinio atidėliojimo mechanizmo tyrimus devintajame dešimtmetyje. Vienas iš jo pirmųjų tyrimų, dar būnant doktorantu Minesotos universitete, įtraukė studentus, kurie interneto pagalba mokėsi kursų medžiagą. Iš esmės tai buvo interaktyvi kompiuterinė klasė, kurioje kiekvienas galėjo padaryti darbą savo tempu. Buvo surinkti duomenys apie tai, kiek daug darbo studentai padaro ir kaip greitai jiems sekasi jį atlikti. Kitaip tariant, mokslininkai galėjo objektyviai įvertinti stebimą elgesį – kiek laiko studentams reikėjo užbaigti vienas ar kitas užduotis ir kaip gerai jos buvo atliktos. Studentai taip pat užpildė įvairius jų būdo bruožus vertinančius testus.

Steel‘ui baigus tyrimą paaiškėjo viena esminė detalė – pernelyg atidėliojantys žmonės prastai save kontroliuoja. Tiesą sakant, savireguliacija, gebėjimas dirbti savarankiškai, kontrolė ir gebėjimas atidėti greitą pastiprinimą dėl būsimos naudos paaiškino septyniasdešimt procentų atidėliojimo elgesio. Steelas tai įvertino kaip atvirkštinę impulsyvumo pusę. Impulsyvumas yra tam tikras mūsų savireguliacijos sistemos gedimas. Kartais turime palaukti, bet vietoje to mes veikiame impulsyviai, iš karto. Taip pat yra ir su atidėliojimu. Mes turime veikti dabar, bet vietoje to mes laukiame.

2007 m. Steelas apgynė disertaciją tema „Aš juokauju sakydamas, kad parašyti trejų metų projektą man prireikė dešimties metų“. Ir vėlesni autoriaus darbai nurodo aiškią sąsają tarp atidėliojimo ir impulsyvumo. Impulsyvūs žmonės yra linkę labiau atidėlioti. Apibendrindamas daugiau nei 200 mokslinių tyrimų šia tema Steelas teigia, kad pagrindinės atidėliojimo priežastys, galinčios turėti net genetinį pagrindą, yra savidisciplinos ir kontrolės trūkumas.

Šių metų balandį, elgesio genetikė Naomi Friedman kartu kolega doktorantu Danieliu Gustavsonu ir dviem kolegomis iš Kolorado universiteto, nusprendė patikrinti, ar atidėliojimas gali iš tiesų slypėti mūsų genetikoje. Tyrime dalyvavo 347 tos pačios lyties monozigotinių ir dizigotinių dvynių poros. Tyrėjai paprašė kiekvieną dvynį užpildyti klausimynus, įvertinančius atidėliojimą, impulsyvumą ir gebėjimą nuosekliai siekti tikslo. Taip mokslininkai galėjo įvertinti, kokiu mastu šios savybės ir elgesys yra nulemtos genetiškai, o ne veikiamos aplinkos. Analizės logika buvo gana paprasta – visi dvyniai auga tų pačių namų aplinkoje, bet tik monozigotiniai dvyniai turi tuos pačius genus, o dizigotiniai – tik pusę tų pačių genų. Įvertinę elgesio skirtumus tarp skirtingų dvynių porų (monozigotinių ir dizigotinių) mokslininkai galėjo įvertinti ir tai, kiek atidėliojimas yra paveldimas. Nors šis metodas nėra šimtu procentų tikslus, nes net dvyniams esant toje pačioje aplinkoje juos ji gali veikti skirtingai, Friedman komanda padarė išvadą, kad atidėliojimas ir impulsyvumas eina iš vien. Negana to, mokslininkai nustatė, kad kiekvienas bruožas buvo vidutiniškai paveldimas: apie keturiasdešimt šeši procentai polinkio atidėlioti, ir keturiasdešimt devyni procentai impulsyvumo buvo nulemti genetikos. Apskaičiuota, kad genetinė koreliacija tarp šių dviejų požymių buvo lygi vienetui, o tai reiškia tobulą atitikimą. Abu požymiai, tiek atidėliojimas, tiek impulsyvumas savo ruožtu buvo susiję ir su gebėjimu nuosekliai siekti tikslo. Friedman teigia, kad iš tikro, jei žmogus yra linkęs atidėlioti, jam darosi pernelyg sunku siekti savo ilgalaikių tikslų.

Psichologas Steelas mano, kad jei mes pakeistume požiūrį į atidėliojimą, galėtume sėkmingai jį įveikti. Pirmiausia, atidėliojimas yra ne ambicijos ar užsidegimo atlikti užduotį trūkumas, o sunkumai kontroliuoti save. Atidėliojimo įveikos metodai remiasi prielaida, kad mums tiesiog reikia išmokti pasakyti ne atidėliojimui. Šiuo metu yra daug efektyvių atidėliojimą mažinančių metodų. Kalbant apie savikontrolę, vienas iš būdų gerai dirbti yra suskaidyti didelius ir ambicingus tikslus į konkrečias, iš karto įveikiamas užduotis. Ši taisyklė galioja ir atidėliojimui. Mes žinome, kad motyvacija atlikti užduotį tarsi pakyla savaime artėjant užduoties atlikimo pabaigos terminui. Steelas siūlo susikurti dirbtinius terminus imituojančius užduoties pabaigą. Steelas taip pat siūlo kelti sau mažus, tiesioginius (vienu prisėdimu atliekamus) ir konkrečius tikslus. Pavyzdžiui, Steelas naudoja dešimties minučių užduoties pradžios pratimą. Visa atidėliojimo problema yra mūsų mąstyme, kad užduotį atlikti bus sunku ir nepakeliama. Tačiau panašiai kaip įlipus į baseiną iš pradžių vanduo atrodo per šaltas, ilgainiui mes priprantame prie temperatūros ir ji atrodo normali. Taigi, užduočiai atlikti iš pradžių nustatykite trumpą pageidaujamos veiklos laiką, o po to įvertinkite. Dažnai atlikus pradinį šuolį, darosi lengviau tęsti pradėtą darbą. Jūs neturite sakyti sau „aš einu rašyti“, vietoje to galima sau įsivardinti, kad „aš parašysiu keturis šimtus žodžių iki 14:00“. Steelas sako, kad kuo konkretesni tikslai, tuo geriau. Kai konkrečiai įvardijame, ką turime padaryti, tai įveikti mums tampa lengviau.

Kitas svarbus atidėliojimo mažinimo aspektas yra galimų kliūčių panaikinimas. Naudinga išsiaiškinti sąlygas, kuriose mums sunkiausia kontroliuoti impulsus, t.y. nustatyti tas situacijas, kai esate labiausiai linkę pasiduoti išsiblaškymui. Vėliau tereikia rasti būdą, kaip šias situacijas pakeisti. Gali nutikti taip, kad atidėliojimas gali tęstis tol, kol jus sups stimulai, atitraukiantys dėmesį. Tokiu atveju šiuos stimulus reikia padaryti ne tokiais akivaizdžiais ar prieinamais. Pavyzdžiui, jei negalite susikaupti ruošdamas darbo ataskaitą namuose, nes jums trukdo namiškiai, įjungtas televizorius, noras kažko užkrimsti ir t.t., galima pagalvoti apie šių stimulų pašalinimą atliekant užduotį viešojoje bibliotekoje. Sumažinti prieinamumą prie kitokio pobūdžio atitraukiančių stimulų – kompiuterinių žaidimų ir naršymo socialinių tinklų puslapiuose – sukurta Android aplikacija, šiek tiek apsunkinanti galimybę iš karto pasiduoti kilusiam impulsą. Steelas su savo komanda sukūrė telefono ir darbastalio programą, kuri paleidžia paprastą komandos „atidaryti žaidimą“ atidėjimo mechanizmą. Pavyzdžiui, kai kitą kartą paspausite ant, tarkim, „Candy Crush“ piktogramos, jūsų telefone įsijungs vaizdas, kuriame matysite atbuline tvarka besikeičiančius skaičius. Programa jūsų taip pat paklaus, ar tikrai norite žaisti žaidimą. Šitokio uždelsimo įjungti programą dažnai pakanka tam, kad žmogus pagalvotų, ar tikrai nori tai daryti. Žinoma, jei esate ypač linkęs į atidėliojimą, galite vilkinti įdiegti tokią programą savo kompiuteryje ar telefone. Ironiška tai, kad atidėliotojai yra linkę atidėlioti ir tai, kas mažina jų atidėliojimą. Norintiems daugiau sužinoti apie atidėliojimą ir užsiimti ne tuo, kas šiuo metu turėtų būti daroma, siūloma apsilankyti Steel‘o internetiniame puslapyje.