Mes visi norime patirti vienokią ar kitokią sėkmę, ir kiekvienas galime ją patirti, jeigu tik adekvačiai ir išmintingai pasirinksime tikslus bei nuosekliai ir kantriai jų sieksime.
Žinoma, pakeliui į bet kokią sėkmę pasitaiko ir problemų bei laikinų nesėkmių. Dažnai pirmiausia jas mėginame išspręsti patys. Jeigu nepavyksta, kreipiamės pagalbos į artimuosius, draugus ar pažįstamus. Jeigu ir šie negali padėti (arba jeigu tam tikru gyvenimo etapu tiesiog neturime žmonių, kuriais galėtume pasikliauti), kartais apsisprendžiame kreiptis pagalbos į psichologus ar psichiatrus. Gana dažnai žmogus, besikreipiantis psichologinės pagalbos, dėl tam tikrų aplinkybių būna praradęs tikėjimą, kad gali būti kompetetingas vienoje ar kitoje jam svarbioje gyvenimo srityje (santykių, darbo, emocijų valdymo ir t.t.). Tad bene svarbiausia psichologo užduotis - kiek galima padėti žmogui įgyti pakankamai "aš galiu" patirčių, kurios vis labiau stiprintų apibendrintą įsitikinimą apie savo kompetenciją toje jam svarbioje srityje ar srityse. Šie siekiami "aš galiu" gali būti įvairūs - nuo "aš galiu važiuoti liftais", "aš galiu eiti per tiltus", "aš galiu sulieknėti" iki "aš galiu valdyti savo pyktį", "aš galiu valdyti savo nerimą", "aš galiu būti gera mama" ar "aš galiu sėkmingai mokytis" ir t.t.
Matydama, kaip klientai dirba terapijoje ir su kokiais sunkumais susiduria apsisprendę kaupti šias labai svarbias patirtis, pastebiu, kad sunkumų "repertuaras" kartojasi. Štai tie populiariausi "pagaliai", kuriuos mes, dažnai to net nepastebėdami, kaišiojame sau į ratus:
1. Įsitikinimas, kad mūsų problema yra "nenormali" ir turėti tokių sunkumų - "gėda". Pavyzdžiui, žmogus, sergantis panikos sutrikimu, gali laikyti save "nenormaliu" vien dėl to, kad patiria stiprų ir tarsi nepagrįstą nerimą vietose, kuriose kiti žmonės jaučiasi gerai, tarkime, liftuose, prekybos centruose, aikštėse, automobilių plovyklose, kavinėse ir pan. Tačiau panikos sutrikimu sergantys žmonės paprastai turi labilesnę nervų sistemą, dėl kurios gali stipriau jausti įvairius kūno pojūčius, ir dažnai būna augę su tėvais ar seneliais, linkusiais stiprokai jaudintis dėl sveikatos, dažnai apie ją kalbėti ir pan. Tad kas gi čia nenormalaus, jeigu žmogus, "išmokytas", kad sveikata yra labai svarbus ir trapus dalykas, susijaudina pajutęs keistesnius kūno pojūčius? Suvokimas, kad mūsų problemos atsirado dėl tam tikrų priežasčių ir todėl yra savotiškai logiškos - labai svarbus žingsnis į spredimų paiešką.
2. Pavienės nesėkmės suvokimas kaip galutinio įrodymo, jog sėkmė neįmanoma. Jeigu kas nors mūsų paklaustų, ar tikime, kad nugyvensime gyvenimą nepatyrę nė vienos nesėkmės, matyt atsakytume, jog ne. Jeigu turėtume atsakyti, ar tikime, kad po to, kai patirsime nesėkmę, kažkada vėl patirsime sėkmę, atsakytume, matyt, teigiamai. Tačiau šį suvokimą gali būti sunku išlaikyti susidūrus su nesėkme tose srityse, kur mūsų pasitikėjimas savimi labai silpnas. Kai žmogus, pavyzdžiui, dirbdamas su tiltų baime, patiria nesėkmę (tarkime, susiplanuoja pereiti vieną ar kitą tiltą, aptaria tai su terapeutu ir įsipaireigoja tai atlikti, tačiau vis dėlto paskutiniu momentu neišdrįsta to padaryti arba padaro, tačiau ant tilto jaučia daug stipresnę baimę, nei tikėjosi), dažnai jam gali kilti labai apibendrinančios negatyvios mintys, pavyzdžiui "Taip ir žinojau, kad niekada niekas nepasikeis", "Esu beviltiškas" ir pan. Tačiau iš tikrųjų, patyrus nesėkmę, sėkmė taps neįmanoma tik vienu atveju - jeigu daugiau nebesistengsime ir nemėginsime. Visais kitais atvejais pavienės, atsitiktinės nesėkmės yra normali ir natūrali bet kokio ilgesnio proceso dalis. Juk net ir didžiausi stropuoliai retai įstengia pabaigti mokyklą niekada negavę dvejeto. :)
3. Manymas, kad pasisunkinę užduotis greičiau pasieksime sėkmę. Siekiant atkurti žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis tam tikroje srityje itin svarbu laipsniškumas. Jis leidžia labai padidinti sėkmės tikimybę, o kartu ir treniruoja mus vis didesniems iššūkiams. Kartais pagunda žengti septynmyliais žingsniais ir atsikratyti problemos "kartą ir visiems laikams" gali būti iš ties didelė, tačiau jai atsispyrę galime laimėti gerokai daugiau. Juk akivaizdu, kad jeigu nesame bėgioję, turime pradėti nuo pastangų nubėgti pirmajį kilometrą, o paskui, nuolat po truputį didindami atstumą, ir įsitikindami, kad galime jį įveikti, nubėgsime ir 10 kilometų, ir pusę maratono, ir kada nors, galbūt, maratoną. Tas pats galioja ir bet kokiems kitiems įgūdžiams. Juk neleikytumėte nevykėliu vaiko, kuris nieko nesusigaudytų, jeigu jį 7 metų iš karto nuvestumėte į ketvirtą klasę?
.4. Nuolatinė orientacija į tai, ko dar negalime ir jau pasiektų dalykų nuvertinimas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris ilgai negalėjo nuvažiuoti automobiliu į Kauną, nes bijojo patirti panikos priepuolį, tai atlikęs, gali galvoti: "Na ir kas, iki Kauno nuvažiavau, bet iki Klaipėdos tikrai nenuvažiuočiau", arba "Automobiliu gal jau ir galiu važiuoti, bet lėktuve tikrai neišbūčiau." Toks "peršokimas" prie dar nepasiektų dalykų trukdo įsisąmoninti patirtą sėkmę ir ja remiantis stiprinti savo pasitikėjimą savimi. Tik tuomet ir tolimesni tikslai taps vis labiau pasiekiami.
5. Lyginimasis su kitais (ypač su nepatiriančiais panašių problemų). Įsivaizduokime žmogų, kuris patyrė traumą ir jam lūžo koja. Koją teko operuoti, laikyti gipse, ir jos raumenys nusilpo. Nuėmus gipsą, žmogus pastebi, kad lūžusioji koja tiek plonesnė, tiek silpnesnė už sveikają. Kad ji vėl atgautų buvusią formą, ją svarbu treniruoti specialiais pratimais. Tam tikrą laiką juos tvarkingai atliekant, lūžusioji koja vėl taptų iš esmės tokia pat stipri, kaip ir antroji. Tačiau kas būtų, jeigu žmogus, treniruodamas lūžusią koją, pastebėtų ne vis didėjančias jos galimybes, o nuolat ją apžiūrinėtų lygindamas su sveikaja ir dėl to jaudintųsi? Būtent taip kartais mes ir elgiamės, kuomet, dirbdami su kokia nors savo problema, užuot susitelkę į dedamas pastangas ir daromą pažangą, lyginamės su tais, kurie šios problemos neturi.
6. Manymas, kad tik visiškai pasiekus užsibrėžtą tikslą bus galima gerai jaustis. Kiekvienas pasiektas tikslas, kad ir koks viliojantis jis atrodytų, stiprių laimės išgyvenimų teikia tik tam tikrą laiką. Žmogus adaptuojasi prie bet kokių aplinkybių, ir jų keliamos emocijos po truputį vis silpnėja. Tarkime, jeigu jūs įsikraustėte į nuostabų namą, kurį laiką galite justi džiaugsmą kaskart, kai ryte pabusite ir suvoksite, kur esate, ir kad tai - naujieji jūsų namai, tačiau ilgainiui šie išgyvenimai vis silpnės. Tad judant į bet kokį tikslą verta leisti sau tiek pasimėgauti procesu, tiek pasidžiaugti tarpiniais tikslais. Juk, pavyzdžiui, jeigu norite saugiai sulieknėti 10 kilogramų, tam reikės maždaug 3-6 mėnesių, t.y. iki pusmečio jūsų brangaus ir vienintelio gyvenimo. Tad kam nusiteikti, kad pasidžiaugti bus galima tik tuomet, kai pasieksite galutinį tikslą? Kodėl neleidus sau pasidžiaugti kaskart, kai pasirenkate valgyti išmintingai? Kai pasiekiate tarpinius tikslus? Juk net ir tuomet, kai šį tikslą įgyvendisite iki galo, jūsų gyvenime vis tiek greičiausiai liks sričių, kur ne viskas yra taip, kaip norisi. Mūsų gebėjimas pasidžiaugti teigiamais dalykais, juos pastebėti ir įvertinti visuomet bus vienas vertingiausių įgūdžių, leidžiančių gerai jaustis jau esamomis aplinkybėmis ir skartu motyvuojančių judėti pirmyn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą