Kūrybiškumas ir įžvalga

Tiriamųjų grupė gavo tokį daiktų rinkinį: žvakė, smeigtukai ir dėžutė su degtukais. Užduotis paprasta – prikabinti žvakę ant sienos taip, kad vaškas nekristų ant stalo. Dauguma dalyvavusių eksperimente pradėdavo kaitindami žvakės šoną ir lipdydami ją prie sienos. Po penkių ar dešimties minučių galiausiai buvo pasiekiamas sprendimas – įžvalga, kad dėžutė yra ne tik degtukų laikymo vieta, bet ir puiki platforma pastatyti žvakei. Šią platformą galima buvo nesunkiai smeigtukais pritvirtinti prie sienos. Toks sprendimas nebuvo paremtas algoritmais. Norint jį  išspręsti reikėjo vadovautis euristika, t.y. rasti unikalų sprendimą, strategiją.

Psichologai dažnai naudoja šią užduotį kūrybinės įžvalgos tyrimams. Įžvalga tai procesas, kurio metu staiga išsiaiškiname atsakymą į klausimą, kuris iki tol mus neramino. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad problema neturi tinkamo loginio sprendimo, bet praėjus tam tikrai laiko daliai viskas pasikeičia, atsakymas atrodo ateina savaime. Neuromokslininkas Markas Beemanas iš Northwestern‘o universiteto tyrinėja įžvalgą ir kūrybiškumą. Tyrėjas mėgsta pateikti panašias užduotis savo busimiems darbuotojams, prieš priimdamas juos į darbą savo laboratorijoje.

Beemanas tyrinėja įžvalgą, nes mano ją esant pagrindiniu kūrybiškumo elementu. Nors kūryba yra visas naujų idėjų atradimo procesas, įžvalga yra vienas svarbiausių šio proceso elementų. Kompozitorius, kuris rašo naują labai gražią dainą iš tiesų atlieka kūrybinį aktą, tačiau momentas, kurio metu jis nusprendžia nebaigti savo kūrinio minorine gaida yra įžvalga. Apibendrinus, kūryba atsiranda tada kai sunkus darbas eina iš vien su analitiniu mąstymu ir įžvalga. Žmogus negali sugalvoti reliatyvumo teorijos, pasikliaudamas savo anksčiau regėtu sapnu, jei jis pats nėra fizikas ir niekada anksčiau apie tai nėra mąstęs.

Akimirkai pagalvokite, ką jūs iš tiesų laikote kūrybiškumu? Mes žinome, kad kažkas geba kurti, jei pateikia pasauliui iki tol neregėtų dalykų tiek daiktine, tiek idėjine forma. Tokie kūrybiški žmonės yra choreografai, dailininkai, rašytojai, mokslininkai ar matematikai, sugeneruojantys ir pateikiantys mums tam tikrus produktus, kuriuos mes vartojame – šokis, fotografija, romanas, straipsnis, teorija. Kad būtų aiškiau, Beemanas siūlo pavyzdį: įsivaizduokite žmogų, kuris išrado sąvaržėlę. Jis sugalvojo būdą kaip sulenkti vielos gabaliuką taip, kad jis išlaikytų keletą susegtų popieriaus lapų. Tai ir yra tikroji kūryba. Tačiau nebūtinai visi menininkai yra kūrybingi, o kai kuriems buhalteriams iš tiesų netrūksta kūrybiškumo.

Reikia pripažinti, kad Įžvalgą tyrinėti yra kur kas lengviau nei kūrybiškumą. Ji vyksta tam tikru laiko momentu, gali ją pagauti, išnagrinėti ir išanalizuoti  jos savybes. Taigi, nors įžvalga ir yra tik viena iš kūrybiškumo dalių, tačiau galima ją išmatuoti. Įžvalgos momentas pastebimas fiksuojant smegenų veiklą. Mokslininkai analizuodami įžvalgos momentą bando atrasti tai, kas mąstymo procese padeda tarsi persilaužti, kuomet jaučiamės užstrigę spręsdami vieną ar kitą problemą. Jie bando atrasti metodus, kurie padėtų tai padaryti.

Naujausiame savo tyrime, Beemanas atidžiai stebėjo žmonių žvilgsnį, kai jie atlikdavo „Tolimų asociacijų“ testą. Testo metu tiriamajam pateikiamas žodžių sąrašas, pvz.: „snukis“, „vyšnia“ ir „daktaras“ ir reikia nuspręsti kokio vieno žodžio trūkstą, kuris su kitais trimis galėtų sudaryti sudurtinį žodį. Jie norėjo pamatyti, ar iš žmogaus akių judesių ir mirksėjimo dažnio galima būtų daryti išvadas apie tiriamojo mąstymo procesą ir teisingo atsakymo tikimybę. Paaiškėjo, kad jei tiriamasis žiūrėjo tiesiai į žodį ir susikoncentravo ties juo t.y. rečiau mirksėjo (kas reiškė aukštesnį dėmesio koncentracijos lygį) – buvo didesnė tikimybė, kad tiriamasis mąstė analitiškai, pergalvodamas tuos atsakymų variantus, kurie atrodo tikėtini ir sistemiškai atmesdamas tuos, kurie atrodė neteisingi. Jei tiriamasis, pavyzdžiui, žiūrėjo į žodį „snukis“, jam į galvą galėjo ateiti žodis „ant“ ir jis šį žodį tikrino kaip jis dera su kitais žodžiais – „vyšnia“ ir „daktaras“. O kai tiriamasis nustodavo žiūrėti į kokį nors konkretų žodį, t.y. nustodavo judinti akis arba mirksėti, jis pradėdavo ieškoti platesnių ir abstraktesnių asociacijų. Tai ir yra į įžvalgą orientuotas elgesys. Išvada, kad reikia išmokti ne spoksoti sutelkus dėmesį į vieną tašką, bet žvelgti už savo dėmesio ribų. (Testo atsakymas – „šuo“).

Paaiškėjo, kad tiesiog stebint žmogaus akis, skaičiuojant kaip dažnai jos mirksi, kiek laiko žiūrima į tam tikrą stimulą, kol žvilgsnis pakreipiamas kažkur kitur arba tiesiog užsimerkiama, galima prognozuoti, kaip tiriamasis ras tinkamą sprendimą ar bus bent jau bus arti iki jo. Kita vertus, tai nėra visiškai naujas tyrimas, nes jis atkartoja senesnę mokslinę analizę, kuri rėmėsi fMRI ir EEG stebėjimu. Įžvalgos momentas ir pasirengimo etapai aiškiai atsispindėjo tam tikrose už dėmesio koncentraciją atsakingose smegenų srityse. Kitas tyrimas, kurį inspiravo anksčiau minėtas eksperimentas, buvo atliktas 2012m. Tyrimo metu nustatytas taip pat nustatytas ryšys tarp dėmesio savybių ir problemų sprendimo.  

Anot Beeman‘o, iš tiesų vienas iš svarbiausių dalykų sprendžiant problemas yra tai, kur mes nukreipiame savo dėmesį.

Deja, net ir kliaudamiesi naujausiais moksliniais tyrimais mes vis dar negalime nuspėti, kas taps kitu Albert‘u Einstein‘u ar Marie Curi, priklausomai nuo to, kaip greit žmogus išspręs žvakės, smeigtukų ir dėžutės su degtukais uždavinį ar kaip greitai jo žvilgsnis nutols, bandant pažvelgti į problemą globaliau. Kol kas galime patys bandyti ugdyti savo kūrybiškumą, pavyzdžiui neįprasta tvarka sudėliojant drabužius savo spintoje ar grįžtant namo kitu keliu nei įprasta. Tai galbūt nepadės laimėti Nobelio premijos, bet atitrauks jūsų žvilgsnį (ir dėmesį) nuo kasdienių rūpesčių ar problemų sprendimo. Kartais tik dėmesio atitraukimo ir tereikia, kad tarsi savaime ateitų įžvalga palengvinanti vienos ar kitos problemos sprendimą, o žiū ir rūpesčių naštą.