Šis tekstas skirtas pirmiausiai psichikos sveikatos specialistams
Šiųmečiame Europos KET kongrese Hagoje bene didžiausią įspūdį paliko atsiradę naujo tipo užsiėmimai - susitikimai su įvairių sričių ekspertais ir galimybė pamatyti, kaip jie supervizuoja spontaniškai pristatomus atvejus bei atsakinėja į įvairiausius kongreso dalyvių užduodamus klausimus.
Šiuose užsiėmimuose išgirdome įvairios naujos ir įdomios informacijos, kuri dar ir tikrai pritaikoma praktikoje. Tad šiandien noriu pasidalinti kai kuriais ekspertų pamąstymais apie ekspozicijas.
Šiuo metu vienas lyderiaujančių pasaulyje socialinės fobijos gydymo KET metodikomis specialistų yra Bostono universiteto profesorius Stefan Hofmann. Šio universiteto specialistai, gydydami socialinę fobiją, ir, žinoma, taikydami ekspozicijas, laikosi vieno esminio principo - ekspozicijos turi būti stiprios. Mat jas atlikęs, ir įsitikinęs, kad nieko blogo nenutinka, klientas turi galimybę suvokti, kad realios socialinės situacijos, palyginus su jo atliktais eksperimentais, tikrai nėra itin grėsmingos. Iliustruodamas savo mintį, S. Hofmann pasitelkė specifinių fobijų pavyzdį. Jeigu žmogus bijo vorų, specialistui gali ilgai tekti daryti ekspozicijas su mažais voriukais, o pamatęs didesnį vorą žmogus vis tiek jo gali bijoti, net ir po atliktų ekspozicijų. Tačiau jei ekspoziciją atliksime su tarantulu, visi kiti vorai po to atrodys vienas juokas. (Žinoma, su sąlyga, kad ekspoziciją suplanuosime ir atliksime sėkmingai). Analogiškai veikia ir ekspozicijos su socialinėmis situacijomis - susidorojęs su "socialiniais tarantulais", žmogus ima kur kas labiau pasitikėti savo gebėjimais tinkamai įveikti įprastus, kasdienius socialinius iššūkius. Nors mums, deja, neteko sudalyvauti šio specialisto visos dienos praktiniame seminare, ten buvę kolegos iš kitų šalių pasakojo apie socialinius iššūkius, kuriuos patiems teko įveikti: vienos kolegės užduotis buvo kreiptis į kongreso organizatorius ir argumentuoti, kodėl jie turėtų jai grąžinti visus už dalyvavimą sumokėtus pinigus (žinoma, tik eksperimento vardan, realiai tokio tikslo ji neturėjo ir pinigų nebūtų ėmusi). Kitiems teko vaikščioti po konferencijų centrą su plakatais ir pan. Nepaisant šių iššūkių (o gal būtent dėl jų), seminaro dalyviai, kiek teko girdėti, buvo sužavėti ir itin patenkinti. Pasak Stefen Hofmann, panašių rezultatų dažnai sulaukiama ir pagal šiuos principus dirbant su psichoterapiniais klientais: atlikti tokio pobūdžio ekspocijas jiems dažnai būna gerokai mažiau sunku, nei terapeutas gali spėti ar baimintis, o efektas būna itin stiprus. Tiesa, kartais, taikant tokią terapiją, terapeutui gali tekti pirma pačiam atlikti siūlomą užduoti ir taip parodyti klientui, kad ši situacija iš esmės nėra grėsminga.
Dar vienas eksperto patarimas buvo pradėti ekzpozicijų etapą nuo labai konkrečių užduočių, kurias būtų nesunku įvertinti pagal kriterijų atlikta/neatlikta. Pavyzdžiui, jeigu kliento užduotis buvo pereiti centrine miesto gatve su didžiule meksikietiška skrybėle ant galvos, bus nesunku išsiaiškinti, ar jis šią užduotį atliko, ar ne.
Tiesa, Stefan Hofmann taip pat labai ragina įsigilinti į konkretaus kliento atvejį, kad būtų galima kuo tiksliau įvertinti, ar būtent socialinė fobija yra pirminė diagnozė, sukelianti sunkumus. Viešoje supervizijoje kolegos iš Olandijos ir Vokietijos pristatė du atvejus, kurie, kaip jiems atrodė, buvo socialinės fobijos atvejai, tačiau abiem atvejais Stefan Hofmann skatino labai gerai apsvarstyti, ar tikrai būtent socialinė fobija yra pirminė ir pagrindinė problema. Kartais socialinė fobija gali būti tik kitos problemos pasekmė, pavyzdžiui, depresijos, komplikuoto gedėjimo ar asmenybės sutrikimo. Tuomet geriausių rezultatų ir galima tikėtis dirbant būtent su bazine problema.
Kiek kitos srities ekspertas, žinomas obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) gydymo teoretikas ir praktikas kanadietis Adam Radomsky, pateikė labai įdomios informacijos apie ekspozicijas dirbant su šiuo sutrikimu. Dar visai neseniai buvo manoma, kad vienintelis veiksmingas šio nedažno, bet gana sunkaus sutrikimo psichoterapinio gydymo būdas yra vadinamoji ekspozicija ir atsako prevencija, kuomet žmogus laipsniškai, apgalvotai susiduria su jam kompulsijas provokuojančiais stimulais, tačiau kompulsijų neatlieka. (Elementarus pavyzdys būtų perbraukti ranka sau per bato padą ir po to neiti plautis rankų, jeigu žmogų vargina būtent švaros obsesijos ir kompulsijos). Nedarydamas kompulsijų žmogus pamažu įsitikina, kad nerimas atslūgsta ir nieko nedarant, t.y. savaime, tiesiog svarbu tam tikrą laiką jį toleruoti. Deja, nors šis metodas tikrai veiksmingas, gana nemažai daliai klientų jis kelia pernelyg didelį diskomfortą ir gydymo jie atsisako arba tiesiog neatlieka skiriamų užduočių, kurios ir duotų didžiausią terapinį efektą.
Naujausi tyrimų duomenys, pasak A. Radomsky, rodo, kad labai daug galima pasiekti ir gydant OKS daugiau kognityvinėmis technikomis, pavyzdžiui, tiesiog tikrinant ir įvertinant, ar kokio nors veiksmo atlikimas daug kartų (tarkime, tikrinimo) iš tiesų atneša trokštamą nerimo sumažėjimą, ar tai efektyviau suteikia tik vienas patikrinimas (kuris kartu palieka daugybę laiko kitiems dalykams). Pasak A. Radomsky, nors kartais manoma, kad ekspozicijos gali būti veiksmingos tik tuomet, kai jų metu žmogus patiria stiprų nerimą ir jį toleruoja, iš tiesų nerimo stiprumas neleidžia prognozuoti ekspozicijos efektyvumo. Be to, jeigu nerimas itin aukštas, kartais ekspozicijos neduoda naudos vien dėl to, kad įvyksta disociacija ir žmogus neapdoroja gaunamos informacijos (pavyzdžiui, dėl to, kad patiria depersonalizaciją ar derealizaciją). Svarbiausia, pasak eksperto, kad klientas gautų jo klaidingą įsitikinimą paneigiančią informaciją, o ar jis tai gaus jam daugiau, ar mažiau diskomforto keliančiu būdu, nėra svarbu. (Ir, žinoma, natūralu, kad dauguma žmonių, jeigu tik galima, rinksis mažiau diskomforto keliantį metodą). Išimtis, pasak A. Radomskio, galioja tik vienu atveju - kuomet žmogus bijo paties nerimo (kaip dažnai būna panikos sutrikimo atveju). Tuomet iš tiesų ekspozicijų metu svarbu patirti akistatą su juo, nes tik taip klientas gali įsitikinti, jog geba toleruoti nerimą ir jam dėl to neatsitinka nieko blogo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą