2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (2)

Taigi, šiandien - apie tai, ką naujo praeitą savaitę vykusioje KET konferencijoje Birmingeme išgirdau apie depresijo gydymą. 

Depresijos gydyme ilgai buvo akcentuojamas neigimamų emocijų švelninimas, tačiau dabar, pasak konferencijos pranešėjų,  vis daugiau domimasi, kaip galima klientams padėti stiprinti teigiamas emocijas. Negebėjimas jausti teigiamų emocijų vadinamas ahedonija, ir tyrimai rodo, kad jos stiprumas taip pat tiksliai leidžia prognozuoti naujo depresijos epizodo riziką kaip ir neigiamų emocijų intensyvumas. Viena dažniausių KET strategijų, taikomų būtent tam, kad klientas pradėtų jausti daugiau teigiamų emocijų – elgesio aktyvinimas, kuomet suplanuojamos veiklos, galinčios suteikti malonių išgyvenimų. Deja, kartais pasitaiko, kad klientas, atlikęs suplanuotas veiklas, teigia jų metų ar po jų nejutęs pasitenkinimo ar džiaugsmo, mat jo gebėjimas jausti malonias emocijas yra blokuojamas. Tokiu atveju gali reikėti papildomų intervencijų, kurios leistų gauti daugiau naudos iš veiklos. Viena svarbi terapeuto užduotis tokiu atveju: išsiaiškinti, kokių minčių žmogui kilo potencialiai malonaus užsiėmimo metu ir po jo. Džiaugsmo ir pasitenkinimo trūkumą paprastai lemia vadinamosios džiaugsmą žudančios mintys (angl. joy-killing thoughs), pavyzdžiui „Anksčiau jausdavau daugiau malonumo“, „Turėtų būti lengviau“, „Kiti žmonės atrodo daug laimingesni“ ir t.t. Jeigu tik skatiname žmogų įsitraukti į kažkada jam malonumą teikiančią veiklą, tačiau nepadedame jam perdirbti įgytos patirties, ši intervencija gali būti ir neveiksminga. Pats elgesio aktyvinimas – dar tik pusė darbo, ir efektą galima labai sustiprinti padėdami klientui kuo objektyviau suvokti ir vertinti įgytą patirtį.  

Oksfordo universitete šiuo metu testuojama programa „OxiGen“ (Oxford Imagery Generation), kurios metu žmonės mokomi įsivaizduoti įvairius teigiamus išgyvenimus bei jų sukeliamas teigiamas emocijas. Kai kuriems žmonėms ši strategija, tam tikrą laiką reguliariai ją  praktikuojant, labai padeda sustiprinti gebėjimą jausti teigiamus išgyvenimus bei sumažinti ahedoniją. Tiesa, ji veikia ne visiems. Šios strategijos sėkmę padeda prognozuoti tai, kaip pats klientas vertina savo įsivaizduojamų vaizdinių gyvumą. Kuo labiau klientui jo vaizdiniai atrodo gyvi, įtikinantys, tuo didesnė tikimybė, kad ši intervencija duos naudos.

Olandijos mokslininkė pristatė strategiją, skirtą surinkti detalesnės informacijos, kaip depresiškas, į ahedoniją linkęs žmogus jaučiasi kasdienybėje. Vėliau, remiantis šia informacija, galima efektyviai planuoti pokyčius, kurie padeda gerinti savijautą. Ši strategija gali būti taikoma tiek fiksuojant informaciją sąsiuvinyje, tiek taikant modernias technologijas. Jos esmė tokia: 6 savaites, tris kartus per savaitę po keletą kartų per dieną žmogus fiksuoja, kuo jis tuo metu užsiima ir kiek malonumo jaučia. Jeigu šiam tikslui naudojamas, pavyzdžiui, išmanusis telefonas, žmogus tiesiog gauna priminimą atsakyti į šiuos klausimus tam tikrais intervalais. Taip surenkama pakankamai daug duomenų apie kasdienį žmogaus gyvenimą ir tai, ką darydamas žmogus jaučia malonumą ar kitas emocijas. Pavyzdžiui, depresiški žmonės būna linkę daug laiko pasyviai ilsėtis ir gerokai mažiau laiko skirti aktyviam poilsiui, tačiau surinkti duomenys paprastai parodo, kad būtent aktyvaus poilsio metu jie jaučiasi geriausiai. Šitaip žmogus gali pasidaryti sau svarbias išvadas iš savo paties užfiksuotų duomenų, nepatirdamas jokio specialisto spaudimo ir jo neįtikinėjamas. Tokiu būdu gautą informaciją klientui dažnai būna daug lengviau priimti. Tiesa, taikant šią intervenciją labai svarbus nuoseklus terapeuto grįžtamasis ryšys. Jeigu klientas paliekamas vienas su užduotimi, o susitikimų metu aptarinėjami kiti dalykai, rezultatai gali būti gerokai prasteni. Tai gali būti priedas prie kitų terapinių intervencijų, tačiau svarbu nuolat klientui parodyti, kad šis savotiškas dienoraštis – svarbi darbo dalis.

Belgijos Ghento universiteto profesorius Ernst Koster pristatė naujausių ruminavimo (perdėto galvojimo, „atrajojimo“) tyrimų rezultatus. Tyrimai rodo, kad polinkis į perdėtus apmąstymus gali būti „užkrečiamas“: studentai, kurie bendrabutyje apsigyvena su linkusiais pernelyg pasinerti į apmąstymus kambario draugais, ilgainiui ir patys pradeda daugiau ruminuoti. Nors kartais, pavyzdžiui, nutikus tikrai nemaloniam ar gąsdinančiam įvykiui, daugiau apie jį galvoti gali būti naudinga, vis dėlto sutrikęs gebėjimas atitraukti dėmesį nuo neigiamų išgyvenimų yra vienas iš svarbiausių faktorių, ilgainiui sukeliančių depresiją. Polinkis daugiau koncentruotis į neigiamus dalykus taip pat siaurina dėmesio lauką, tuo tarpu teigiami išgyvenimai jį plečia. Ką gi galima daryti, norint sumažinti ruminavimą? Viena iš tikrai veiksmingų šiuo metu žinomų priemonių – dėmesingumo (mindfulness) lavinimo pratybos, treniruojančios žmogaus gebėjimą išlaikyti dėmesį dabartyje.

Tiek klasikinę KET, tiek ir dėmesingumu (mindfulness) grįstas intervencijas šiuo metu Didžiojoje Britanijoje siekiama padaryti prieinamas kaip galima daugiau žmonių. Vienas iš būtų tai pasiekti – kiek galima taikyti moderniąsias technologijas bei kita priemones, leidžiančias pakeisti tiesioginį kontaktą su terapeutu. Prieš porą metų išleista Oksfordo universiteto profesoriaus Mark Williams kartu su žurnalistu Denny Penman parašyta savipagalbos knyga „Finding Peace in a Frantic World“ gana plačiai naudojama kaip pakaitalas, jeigu žmogus neturi galimybės lankyti 8 savaičių mindfulness pratybų kurso. Tyrimai rodo, kad žmonės, kas savaitę nuosekliai skaitę po vieną knygos skyrių bei darę visas savarankiškas užduotis (prie šios knygos pridėtas CD su visų dėmesio lavinimo praktikų garso įrašais), taip pat pasiekė labai gerų rezultatų: jautė mažiau nerimo ir streso, sumažėjo jų depresiškumas, išaugo gyvenimo kokybė. Šiuo metu nacionalinė Didžiosios Britanijos sveikatos priežiūros tarnyba (National Health Service, NHS) planuoja daryti tyrimą, kuomet siūlys darbą pagal šią knygą savo darbuotojams, patiriantiems daug streso ir įtampos darbe.                        

2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Didžiosios Britanijos KET konferencija: naujovės ir įdomybės (1)

Liepos 22-25 dienomis Birmingemo universitete vyko jau 42-oji Didžiosios Britanijos Kognityvinės ir elgesio terapijos draugijos konferencija. Šiais metais joje pirmą kartą dalyvavome ir mes su Juliumi Neverausku. Kadangi tikslingai rinkomės eiti į skirtingus pristatymus ir simpoziumus, apie tai, ką naujo sužinojome, parašysime abu.

Pirmasis užsiėmimas, kuriame apsilankiau ir sužinojau tikrai įdomių naujų dalykų buvo kanadiečio, Concordia universiteto profesoriaus Adamo Radomsky poros valandų seminaras apie naujausius atradimus dirbant su įkyrumais, ypač su kompulsyviu tikrinimu. Pasak mokslininko, šiuo metu jau tiksliai žinoma, kad pats kokio nors veiksmo kartojimas mažina žmogaus galimybes atsiminti, kad jį atliko. Vadinasi, jeigu tai, ar užrakinome duris, patikrinsime vieną kartą, tikimybė, kad prisiminsime, jog tikrinome, yra gana didelė. Tačiau jeigu tikrinsime daugybę kartų, daug blogiau tai prisiminsime (ir natūralu, kad noras patikrinti dar kartą niekaip nepraeis, nes nuolat jausime netikrumą, kurį pakartotinai tikrindami tik didinsime). Tas pats galioja ir mėginant mintyse atgaminti, ar kažką atlikome. Tarkime, kad bandome prisiminti, ar išeidami į darbą užrakinome namų duris. Jeigu mintyse tai atgaminsime vieną kartą, būsime gana tikri dėl savo prisiminimo, tačiau kuo daugiau kartų vis iš naujo apie tai galvosime, tuo mažiau tikri jausimės (ir, žinoma, norėsis ir toliau apie tai galvoti). Tai tarsi mėginimas numalžinti troškulį sūriu vandeniu - kuo daugiau geri, tuo daugiau norisi. Ir nors žmonės, kuriuos vargina įkyrus noras tikrinti, dažnai mano, kad jų atmintis prasta ir nepatikima, iš tiesų nėra jokių įrodymų, kad tai – tiesa. Kiekvienas žmogus, pabandęs daug kartų kažką tikrinti tikrovėje ar atgaminti atliktus vaizdus mintyse, gana nesunkiai pajus šių veiksmų kartojimo poveikį – sumažėjusį užtikrintumą ir kartu sumenkusį pasitikėjimą savo atmintimi. Klausydamasi šios paskaitos prisiminiau ir vieną savo patirtą nutikimą, kuomet, matyt, taip pat suveikė šis mechanizmas. Prieš gerą dešimtmetį studijuodama Norvegijoje kartą išėjau grybauti su drauge vokiete, kuri grybų visai nepažinojo ir valgomų nuo nevalgomų neskyrė. Kai grįžome namo su grybais, ji pradėjo klausinėti, ar aš tikra, kad mūsų rasti grybai tikrai valgomi. Atsakiau, kad tikrai taip, tačiau ji nenurimo ir kas kelios minutės vis iš naujo klausė to paties. Po kažkiek pakartojimų aš pradėjau po truputį abejoti savo atsakymu ir galiausiai nutarėme, kad grybus bus geriausia išmesti. Paskui vis pagalvodavau, kodėl aš pradėjau abejoti, juk visi mūsų rasti grybai buvo lepšiai ir raudonikiai, kuriuos aš puikiausiai pažįstu. Tačiau matyt tai ir buvo pavyzdys, kuomet aš, draugės paskatinta, pradėjau mintyse liguistai „tikrinti“ ir abejoti, ar tikrai 100 proc. žinau, kad šie grybai valgomi.

Pasak A. Radamsky, klientams dažnai būna labai naudinga atlikti eksperimentą ir pažiūrėti, kas vyksta, kai jie kažką tikrina tik vieną kartą, ir palygina, kada jaučia daugiau tikrumo – ar tuomet, ar tikrindami daug kartų. Dažnai šitas realios patirties palyginimas tampa svarbus lūžio taškas terapijoje.

Oksfordo universiteto profesorius Colin Espie kalbėjo apie naujoves gydant miego sutrikimus. Profesoriaus teigimu, miegui ir miego sutrikimams kol kas skiriama per mažai dėmesio, nors jo svarba sveikatai yra ne mažesnė nei sveikos mitybos ir tinkamo fizinio aktyvumo. Didžiojoje Britanijoje nemigos sutrikimo kriterijus atitinka apie 10-12 proc. visų žmonių, vadinasi, nemiga sergama dažniau nei depresija ar nerimo sutrikimais. Be to, sergant nemiga tikimybė susirgti depresija padidėja du kartus, o ir gydoma nemiga, kaip rodo statistika, vidutiniškai sunkiau, nei depresija.

Anot Colin Espie, nors miego ir nemiego būsenos paprastai suvokiamos kaip griežtai atskirtos viena nuo kitos, kartais ribos tarp jų gali būti mažiau aiškios. Pavyzdžiui, miego sutrikimų turinčio žmogaus smegenys netgi jam miegant generuoja daugiau beta bangų (kurios paprastai generuojamos nemiegant), todėl toks žmogus, netgi pažadintas iš miego, gali papasakoti, ką jis miegodamas galvojo. Tuo tarpu gerai miegantis žmogus, paklaustas, ką galvojo miego metu, atsakys, kad nieko negalvojo, nes miegojo.

Profesoriaus teigimu, neverta pernelyg rigidiškai priimti ir rekomendacijų dėl to, kiek reikėtų miegoti, nes skirtingų žmonių poreikiai skirtingi. Sakyti, kad visi turėtų miegoti po 8 valandas kasnakt būtų tas pats, kaip teigti, kad visi žmonės lygiai 12 valandą dienos turėtų suvalgyti tokį patį kiekį tokio pat maisto.

Pasak profesoriaus, ateityje gydant nemigą vis svarbesnės taps technologijos. Jis pademonstravo svetainės www.sleepio.com nemokamą versiją, kurioje galima, suvedus duomenis apie savo miegą, gauti vertingos informacijos ir pagalbos spendžiant šią problemą. Tikrai rekomenduoju ją išmėginti, nes pirmas mano įspūdis iš tiesų puikus.


Kita Oksfordo universiteto mokslininkė, Jennifer Wild, kalbėjo apie tai, kaip galima optimizuoti socialinės fobijos gydymą taikant video grįžtamąjį ryšį. Pasak šios specialistės, gydant socialinę fobiją įvairūs elgesio eksperimentai ypač svarbūs ir turėtų būti atlikami kiekvienos terapinės sesijos metu. J. Wild išsamiai pristatė, kokie principai gali padėti sustiprinti video ekspozicijų efektą. Viena labai svarbi ekspozicijų užduotis – padėti žmogui tiek pamatyti save iš šalies, tiek ir pajusti, kaip jo savijautą keičia vadinamųjų saugumo elgesių taikymas ir atsisakymas. Turint omenyje šiuos tikslus dažnai elgesio eksperimentai susideda iš keleto etapų. Pavyzdžiui, vienas galimas eksperimento scenarijus – kliento pokalbis su terapeuto kolega, kurio klientas nėra anksčiau matęs. (Suprantama, tokia ekspozicija bus tinkama tik tuo atveju, jeigu ji klientui kels stiproką, tačiau pakeliamą nerimą). Kuomet klientas su mūsų kolega kalbasi pirmą kartą, paprašome jo taikyti įprastus saugumo elgesius (pavyzdžiui, sutelkti dėmesį į save, dangstyti veidą ranka ar plaukais, mintyse nuolat savęs klausti, ką dar galėtų pasakyti ir t.t.). Šis pokalbis nufilmuojamas. Geriausia tai atlikti kliento telefonu ar jo atsinešta kamera, tuomet klientas automatiškai turi įrašą ir jam nereikia jaudintis dėl privatumo. Antrojo pokalbio, kuris paprastai vyksta to paties terapinio susitikimo metu, kliento paprašoma įprastų saugumo elgesių kiek galima atsisakyti ir susitelkti į patį pokalbį. (Natūralu, kad klientui nepavyks saugumo elgesių atsisakyti visiškai, tačiau jeigu jų sumažėja maždaug per pusę, to visiškai pakanka skirtumui pajusti.) Šis pokalbis taip pat nufilmuojamas. Abu pokalbiai gali būti pakankamai trumpi ir trukti 5-10 min. Vėliau su pacientu aptariama, kaip jis jautėsi kiekvieno pokalbio metu, pavyzdžiui,  kiek jautėsi įsitempęs, kvailai atrodantis, t.y. aptarimas jo socialinėse situacijose paprastai juntamų nemalonių simptomų intensyvumas. 

Efektyviausiai palyginti galima tuomet, kai klientas savo įtampą ir kitus nemalonius išgyvenimus abiejų pokalbių metu įvertina balais pvz. dešimtbalėje skalėje. Galiausiai klientas kartu su terapeutu arba vienas namuose peržiūri padarytus įrašus, tačiau žiūrint labai svarbu padėti klientui pažvelgti į save iš šalies. Tai padaryti gali padėti klausimai, užduodami trečiuoju asmeniu, t.y. užuot klausę kliento „Kiek jūs sau atrodote įsitempęs“, galime klausti „Kiek jums šis žmogus atrodo įsitempęs?“ Tai skatina kliento objektyvumą ir padeda realiau suvokti, kaip jis gali atrodyti kitiems žmonėms. Šios ir panašios ekspozicijos yra bene svarbiausias socialinės fobijos gydymo komponentas. Jų padedamas žmogus ne tik išmoksta objektyviau save matyti ir vertinti, bet ir akivaizdžiai įsitikina, kad tai, kaip jis jaučiasi socialinėse situacijose, ypač jo juntama įtampa, toli gražu ne visada matoma iš šalies. 

Šį kartą - tiek. Apie naujoves gydant depresiją skaitykite po keletos dienų. 

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Koks jūsų tikslas?

Ką norite nuveikti per artimiausius trejetą mėnesių? O per pusmetį? Per metus? Per trejetą metų? Vienas iš labai svarbių psicholigiškai sveiko žmogaus mąstymo ypatumų – sau prasmingų tikslų kėlimas, planavimas, kaip juos galima pasiekti, bei nuosekliai dedamos pastangos, artinančios prie tikslo.

Jeigu iš žmogaus išgirstame, kad jis nieko nenori, kad jam niekas neįdomu, ir tai sakoma nuoširdžiai, tai – rimtas signalas, kad žmogaus psichikos sveikata išsibalansavusi. Jeigu tai tęsiasi keletą savaičių, gali būti naudinga kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. 

Tačiau kol esame psichologiškai sveiki, paprastai, kiek pamąstę, dauguma galime įsivardinti, ką norėtume būti atlikę, įsigiję, pasiekę, išsiugdę ar išugdę (pavyzdžiui, vieną ar kitą vaiko gebėjimą) tolimesnėje ar artimesnėje ateityje. Kai tai jau žinome, svarbu šiuos norus paversti planais ir pradėti juos po truputį, etapais, įgyvendinti. Mat tikrą pasitenkinimą mums paprastai suteikia tik pastebimas judėjimas link tikslo, o ne svajojimas ar perdėtas galvojimas apie jį. Jeigu pagalvotumėte apie kitus žmones, kurių gyvenimas jums atrodo turiningas ir prasmingas, greičiausiai pastebėtumėte, kad šie žmonės turi jiems svarbių ir reikšmingų tikslų, kurių entuziastingai siekia. Taip pat tikėtina, kad jeigu pagalvotumėte apie savo gyvenimo laikotarpius, kuomet jautėtės labiausiai gyvybingi ir patenkinti, paaiškėtų, kad tai taip pat buvo laikotarpiai, kuomet aktyviai siekėte kokių nors jums prasmę turinčių ir motyvuojančių tikslų. 

Žinoma airių psichologė Maureen Gaffney savo knygoje „Klestėjimas“ (angl. Flourishing“) pataria vienu metu turėti tris tikslus ir su jais visais dirbti lygiagrečiai. Toks dėmesio padalijimas apsaugo nuo perdėto susikoncentravimo tik į vieną tikslą, neleidžia padaryti gana dažnos klaidos, kuomet viskas pastatoma tik „ant vienos kortos“, be to, labai naudinga, kai skirtingi tikslai yra iš skirtingų gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, jeigu vienas tikslas susijęs su karjera, profesija ar materialine gerove, kitas galėtų būti iš santykių, o trečias – iš laisvalaikio srities.

Jeigu norite tikslų siekti dar efektyviau, raskite bendraminčių, su kuriais galėtumėte dalintis patirtimi bei vienas kitą paskatinti sunkesniais momentais, kai kyla sunkumų, trūksta motyvacijos, energijos ar laiko judėti į priekį. Iš anksto galima planuoti, kad judant link bet kokio tikslo neišvengiamai iškils ir sunkumų. Naujausi tyrimai, atlikti JAV mokslininkų, rodo, kad žmonės, numatantys, kokių kliūčių gali kilti siekiant išsikelto tikslo, bei iš anksto suplanuojantys, kaip šias kliūtis įveiks, dažniau patiria sėkmę. Pavyzdžiui, jeigu dažna jūsų problema – rankų nuleidimas susidūrus su sunkumais arba praėjus pirmajai entuziazmo bangai, galbūt galėtų padėti įsipareigojimas draugui ar šeimos nariui? O gal labiau motyvuotų susitarimas su savimi, kad įveikęs tam tikra etapą įsigysite norimą daiktą? (Beje, tai gali ne tik padėti siekti tikslo, bet ir leisti daug labiau pasidžiaugti pirkiniu. Juk tuomet naujasis pirkinys ne tik džiugins pats savaime, bet ir kaskart primins, kad gebate siekti tikslo. Šiuo metu, kai naujus daiktus įsigyti tampa vis lengviau, tai gali būti veiksmingas būdas patirti daugiau teigiamų emocijų, nes tiksliai žinoma, kad tas pats dalykas, jeigu norėdami jį gauti, įdėjome daugiau pastangų, mus džiugina labiau, negu kai jį gauname lengvai.)  

Dabar šiek tiek kita tema. Kartais, kai žmogų vargina kokia nors problema, jis gali pradėti galvoti, kad vienintelis prasmingas tikslas yra mėginti jos atsikratyti. Tam tikros logikos čia esama: kadangi problema trukdo gyventi, logiška manyti, kad jos atsikratę gyvensime ir jausimės gerai. Deja, jeigu ši problema yra psichologinė, toks mąstymas dažnai ją gali stiprinti, o ne padėti spręsti. Pavyzdžiui, jeigu svarbiausias žmogaus tikslas tampa nepatirti panikos priepuolių, nerimo, depresijos, atsikratyti įkyrių minčių ar kitų nepageidaujamų emocinių išgyvenimų, kol taip mąstysime, galima būti beveik tikri, kad sutrikimas ir toliau mus kamuos.

Viena vertus, dažnai žmonėms, turintiems psichologinių sutrikimų, palengvėja sužinojus, kad juos kamuojanti problema turi konkretų pavadinimą, t.y., kad tai, ką jie išgyvena, nėra kažkas mistiško, nesuprantamo, kad ir kiti žmonės yra tai patyrę. Tačiau jeigu žmogus pasijunta sergantis tam tikra „liga“, kartais tai gali tapti ir rimta kliūtimi. Juk jeigu imame galvoti, kad sergame, natūralu manyti, kad tokiu atveju reikia saugoti save, laukti, kol pasveiksime, ir tik tuomet grįžti prie darbo ar kitų užsiėmimų. Visi taip išmokome elgtis dar nuo vaikystės, kuomet, pavyzdžiui, sirgdami gripu turėdavome gulėti lovoje, neiti į mokyklą ir laukti, kol pasveiksime.        
Deja, jeigu tokį mąstymo modelį perkeliame psichologinėms problemoms, tai jas gali stiprinti ir įtvirtinti bei tapti kliūtimi, neleidžinčia jų įveikti. Tad nors žmonės, turintys psichologinių sunkumų ar sutrikimų, taip pat dažnai jaučiasi pavargę ir neturintys jėgų, šiuo atveju, skirtingai nei sergant gripu, padėti gali ne poilsis, o prasminga ir reguliari veikla. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad depresija ar nerimo sutrikimas yra išsigalvota ar nerimta problema. Tiesiog jų sprendimo būdai iš esmės skiriasi nuo priemonių, kurių paprastai imamės peršalę ar susirgę gripu. Jeigu sergant ūmia somatine liga mums svarbu duoti organizmui pakankamai poilsio, kad stiprėtų imuninė sistema, tai turint psichologinių sunkumų svarbu išjudinti visai kitus mechanizmus, ir išjudina juos ne pasyvus poilsis, o aktyvus įsitraukimas į veiklą, kuri veikia daug geriau ir greičiau, jeigu yra prasminga. Tad ir vėl grįžtame prie kiekvienam žmogui prasmingų ir svarbių tikslų kėlimo ir įsivardijimo.  

Kognityvinėje ir elgesio terapijoje strategijos, skirtos švelninti sutrikimą bei jo keliamus nemalonius simptomus, dažnai derinamos su skatinimu, kad klientas vėl vis labiau įsitrauktų į savo kasdienį gyvenimą ir prasmingą veiklą. Taip sutrikimui lieka vis mažiau laiko, ir žmogus iš naujo mokosi įvairiose gyvenimo srityse daugiau orienuotis pozityvias, tikslingą veiklą skatinančias strategijas bei patirti daugiau teigiamų emocijų.

2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

DĖMESIO! RENKAMA NAUJA ĮVADINIO PSICHOTERAPIJOS KURSO GRUPĖ!

Planuojama mokslų pradžia – 2014 m. lapkričio-gruodžio mėn.

Įvadinis psichoterapijos kursas, paremtas kognityvinė ir elgesio psichoterapija

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Kursas skirtas visų specialybių gydytojams ir psichologams.

Baigusiems mokymus gydytojams bus išduodamas LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimas, leidžiantis užsiimti siaura medicinos praktika – psichoterapija Lietuvos Respublikoje (SAM įsakymas Nr. V-680 (2004 09 29)). Mokymas vyks remiantis LSMU patvirtina programa (kodas KMU 668). Psichologų psichoterapinė praktika kol kas nereglamentuota, tačiau baigusieji šias studijas gaus maksimalų šiuo metu esančio universitetinio specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursą psichoterapijos srityje ir LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą.

Programa registruota VU ir LSMU podiplominių studijų sistemoje www.medas.lt (kodas KMU 668).

Dėstymo trukmė ir forma

Kurso trukmė – 3 metai, 180 ECTS kreditų -  viso  4800 val. Kiekvienais metais mokymosi trukmė - 60 ECTS kreditų (1600 val.). 

Pagrindinė mokymų dalis vyksta auditorijoje savaitgaliniais blokais (penktadienis-šeštadienis-sekmadienis) vieną kartą per mėn. Kita dalis užsiėmimų vykdoma nuotolinio mokymo pagalba bei prižiūrimos profesinės priežiūros ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Mokymai gali vykti ir Vilniuje, ir Kaune. Mažos grupelės gali vykti ir kituose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, jeigu tai būtų patogu kursų dalyviams.

Mokymų kaina metams – 4900 Lt (į mokymų kainą įeina ir į mokymo programą įeinančios supervizijos bei asmeninė psichoterapinė patirtis grupėje). Yra galimybė mokėti už mokslą 2 kartus per metus po 2450 Lt.

 
Norinčiuosius dalyvauti mokymuose ar gauti papildomos informacijos kviečiame preliminariai  registruotis el.paštu info@psichoterapija.info arba skambinti tel. 8*610 31301.

 
ATSAKYMAI  Į DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMUS KLAUSIMUS

1.       Kodėl kursas vadinasi Įvadinis, nors jo programa labai išsami? Kurso pavadinimas susiklostė istoriškai, nes prieš daugelį metų VU ir LSMU universitetų rektorių susitarimu buvo sukurtas kursas gydytojams, norintiems gauti teisę užsiimti siauros specializacijos veikla – psichoterapija. Kursas buvo pavadintas Įvadiniu, nors tai (kartu su kitais dviem Įvadiniais psichoterapijos kursais VU ir LSMU, daugiau skirtais  psichodinaminei terapijai) yra išsamiausia ir didžiausia universitetinė programa Lietuvoje. Pagal galiojančius įstatymus baigus jį gydytojams suteikiama teisė gauti siauros specializacijos pažymėjimą, t.y. naują psichoterapeuto specialybę Psichologų psichoterapinė veikla kol kas nėra reglamentuota, tačiau tokios apimties universitetinis kursas tikrai turėtų atitikti bet kokius ateities reikalavimus.

2.       Ar reikės papildomai mokėti už asmeninę terapiją? Nereikės, tai jau įeina į mokymų programą. Didelę  dalį asmeninės terapijos pakeis asmeninė psichoterapinė patirtis mažose grupelėse ir grupinė terapija.

3.       Kas dėstys? Dalį kognityvinės ir elgesio terapijos mokymų dėstys dr. Julius Neverauskas. Taip pat dėstys kiti LSMU dėstytojai. Siekiant atitikti Europos elgesio ir kognityviosios terapijų asociacijos (EABCT) reikalavimus terapeutams taip pat nemažą dalį dėstys kviestiniai lektoriai iš užsienio, pripažinti KET mokytojai. 

4.       Kokia tvarka vyks atsiskaitymai už žinias ir įgytus įgūdžius? Pagrindinis atsiskaitymas bus mokymo pabaigoje (po visų studijų). Atskiri  atsiskaitymai vyks kiekvienais metais, taip pat  nuo pirmųjų metų antros pusės  reikės pradėti pristatinėti savo mokomosios terapijos atvejus supervizijoms.

5.       Kada pradės mokymus? Kai tiksliai žinosime, kad susirenka 20 asmenų grupė.

6.       Ar mokymas apims tik KET ar ir kitas psichoterapijos sritis? Mokymo kursas skirtas išmokyti psichoterapijos kaip metodo, todėl dėmesys bus skiriamas visoms pripažintoms psichoterapijos rūšims . Nemažas dėmesys bus skiriamas psichodinaminei terapijai kaip daugelio psichoterapijos krypčių pradininkei. Tačiau didžiausia mokymo dalis bus skirta mokyti Kognityvinės ir elgesio terapijos, kaip šiuo metu pasaulyje vyraujančios psichoterapinės sistemos. Remiantis kitų šalių patirtimi vis daugiau psichoterapijos (ir beveik visa psichoterapija, finansuojama ligonių kasų) vykdoma kaip Kognityvinė ir elgesio terapija. Siekiant išsivysčiusiose šalyse naudojamų standartų tikėtina, kad panašiai vystysis situacija ir Lietuvoje.

7.       Kaip bus atsižvelgiama į kursantų pageidavimus? Norime patikinti, kad siekiant mokymo programos efektyvumo (duoti visas reikalingas žinias ir įgūdžius su mažiausiomis galimomis sąnaudomis) bus maksimaliai atsižvelgiama į kursantų pageidavimus ir interesus. Į kursantus šioje situacijoje žiūrima kaip į partnerius vykdant mokymo programą ir siekiant užsibrėžtų tikslų.