2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

Naujienos apie OKS gydymą ir ne tik: ispūdžiai iš Europos KET kongreso

Rugsėjo 13-16 dienomis su kolegomis med. dr. Juliumi Neverausku ir Dariumi Dicevičiumi dalyvavome kasmetiniame Europos kognityvinės ir elgesio terapijos kongrese, kuris šis metais vyko Slovėnijos sostinėje Liublijanoje.

Nors į šias konferencijas vykstu kasmet nuo 2008 m., šiaip metais pavyko pamatyti tikrai daug naujų, anksčiau nematytų veidų, ir išgirsti naujų, tikrai įdomių dalykų.

Nors temų, kaip ir visuomet, buvo labai įvairių, bene daugiausiai šiais metais stengiausi pasigilinti į obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) gydymo naujoves. Tam sąlygos buvo tikrai puikios: pavyko pasiklausyti ne tik jau keletą kartų matyto puikaus OKS eksperto iš Kanados Adam Radomsky, bet ir iki šiol man nematytų ir negirdėtų, tačiau taip  pat seniai aktyviai šioje srityje dirbančių ir didelę patirtį sukaupusių specialistų: kanadietės Christine Purdon ir Sidnio (Australija) universiteto profesoriaus Ross Menzies. Taip pat labai įdomus buvo dviejų jaunų Izraelio psichologų pusdienio seminaras apie santykių OKS.

Christine Purdon tyrinėja obsesijų ir kompulsijų ypatumus. Pasak mokslininkės, kol kas labai mažai žinoma apie tai, kas vyksta žmogaus sąmonėje obsesijų ir kompulsijų metu, kaip konkrečiai kiekvienas žmogus tai patiria. Įdomu buvo užgirsti tokį palyginimą: kartais žmogus, atlikęs kompulsinį ritualą, anot Ch. Purdon, pajunta tokią ramybę, kad tai gali prilygti kokaino sukeltoms būsenoms, todėl nenuostabu, kad paskui šiuos veiksmus ir norisi kartoti be galo, tikintis, kad palaiminga būsena aplankys ir vėl. Labai įdomu tai, kad Cristine Purdon tyrimai atskleidžia, jog OKS sergantys žmonės vis dėlto labiau jaudinasi ne dėl to, kad patys jausis atsakingi dėl nelaimių, kurioms "nesugebėjo" užkirsti kelio, o dėl to, kad tuo juos kaltins kiti žmonės. Taip pat nauja man buvo tai, kad dažniausias komorbidinis sutrikimas, pasireiškiantis su OKS, yra socialinis nerimas, kurio centrinė ašis taip pat yra neigiamo kitų žmonių įvertinimo baimė.

Tuo tarpu Ross Menzies, daug metų paskyręs darbui su OKS, kalbėjo apie tai, kad už įvairių, dažnai labai skirtingų OKS apraiškų slypi keletas bendrų ypatumų: maginis mąstymas, perfekcionimzas ir mirties baimė, ir jeigu nedirbama su šiais dalykais tiesiogiai, galbūt tai ir gali paaiškinti, kodėl net ir po sėkmingos ekspozicijų terapijos gali išlikti didelė atkryčio rizika. 

Ross Menzies taip pat papasakojo apie įdomų Sidnio universitete atliktą eksperimentą, kurio rezultatus jis dažnai naudoja OKS pacientų edukacijai. Eksperimentas vyko pačiame Sidnio universitete. Jo dalyviai švariai nusiplovė rankas (tokiu būdu, kaip chirurgas prieš operaciją), ir paskui dešine ranka lietė įvairius "nešvarius" dalykus, o kairę ranką "saugojo", t.y. niekur ja nesilietė. Tarp liestų daiktų buvo: studentų tualetų durų rankenos ir sienos, rankų paspaudimai su priešais Sidnio universitetą esančiame parke gyvenančiais benamiais ir kt. Kai, baigus eksperimentą, mokslininkai patikrino rezultatus, paaiškėjo, kad ant "švarios" rankos buvo visi tie patys patogenai (bakterijos), kaip ir ant viską lietusios rankos. Paaiškinimas toks, kad net kai labai gerai nusiplauname rankas, odos klostėse lieka šiek tiek bakterijų, kurios greitai dauginasi, ir net jeigu mes nieko "nešvaraus" neliečiame, mūsų rankų oda per kurį laiką vėl būna jomis pasidengusi. Taigi, bakterijų pašalinti tiesiog neįmanoma, bet to ir nereikia, nes mes kartu su jomis išsivystėme, ir visuomet gyvenome tokioje aplinkoje.

Labai įdomu buvo klausytis santykių OKS specialisto iš Izraelio prof. Guy Doron ir jo kolegos seminaro. Pasak šios srities ekspertų, santykių OKS itin dažnai neatpažįstamas, ir todėl jo varginami žmonės negauna reikiamos pagalbos. Anot Guy Doron, santykių OKS kamuojami asmenys blaškosi tarp dviejų baimių: būti "įkalinti" netinkamuose santykiuose arba per klaidą nutraukti tinkamus santykius. Kuomet kyla šios abejonės, žmogus paprastai griebiasi kompulsijų, kurios gali būti pvz. nuolatinis savo jausmų stebėjimas stengiantis suprasti, ar tikrai myli partnerį, nuolatinis galvojimas apie partnerio savybes, siekiant nuspręsti, ar jis "tinkamas", besaikis skaitymas internete apie meilę, nuolatinis nuraminimo prašymas iš artimųjų, draugų ar psichoterapeuto. Šis sutrikimas vienodai dažnai vargina ir vyrus, ir moteris, ir sukelia daug neigiamų emocijų ne tik nuo sutrikimo kenčiančiam žmogui, bet ir jo partneriui. Trigeriu gali tapti bet kokia smulkmena. Pavyzdžiui, žmogus, važiuodamas namo, gali pagalvoti: "O kodėl aš savo žmonai nenupirkau gėlių?" Šis trigeris gali sukelti visą laviną minčių apie tai, ar žmogus tikrai myli savo žmoną, ar ji tikrai ta partnerė, su kuria jis nori būti, galbūt jis jos nemyli ir su kita jaustųsi geriau ir t.t. Šis sutrikimas gali atimti labai daug resursų, kaip ir bet kurios kitos formos OKS. Be to, tai labai veikia ir pačius santykius. Žmogaus, kurį pradeda varginti santykių OKS, įsipareigojimas santykiams paprastai sumažėja, tačiau kartu, dėl anksčiau minėtų baimių, santykių nutraukti žmogus taip pat nesiryžta. Beje, prieš pradedant terapiją, siūloma sprendimą dėl santykių nutraukimo atidėti 6 mėn. Taip siūloma todėl, kad sutrikimo kamuojamas žmogus netgi nepatiria realaus santykio, nes būna pernelyg įsitraukęs į savo svarstymus ir abejones, t.y. obsesijas ir kompulsijas. Todėl terapijoje siekiama, kad žmogus išmoktų stabdyti kompulsijas, įsitraukti į santykį, iš tikrųjų pajusti jį, ir tuomet jau spręsti, ar tokiame santykyje jis nori likti. Pasak specialistų, santykių OKS dažniau būdingas žmonėms, kurie savo vertę sieja su partnerio verte arba santykių verte. Taip pat šie žmonės dažnai būna augę šeimose, kur tėvų santykiai buvo blogi, tačiau jie vis tiek gyveno kartu, nesiskyrė. Manoma, kad iš čia gali būti kilusi baimė "užstrigti" bloguose santykiuose. Ekspertų teigimu, daug informacijos apie santykių OKS galima rasti šioje svetainėje

Įdomių faktų kongrese išgirdau ir apie socialinį nerimą. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad nors žmonių, varginamų socialinio nerimo partneriai yra linkę labai prie jų prisitaikyti (pvz. likti namuose kartu, jeigu žmogus nenori eiti į pobūvį, susitikimą su draugais ir pan., atsisakyti aktyvių hobių ir t.t.), socialinės fobijos varginamas žmogus to nepriima kaip palaikymo ir paramos. Todėl, pasak specialistų, dirbant su socialiniu nerimu, dažnai būna svarbu į terapiją įtraukti ir klientų artimuosius, mat šiek gali būti linkę pernelyg prisitaikyti, ir taip ne tik stiprinti sutrikimą, bet kartu netgi nesuteikti savo artimam žmogui jausmo, kad šis yra palaikomas.

Profesorius iš Australijos Ross Menzies įdomiai kalbėjo apie darbą su pykčiu psichoterapijoje. Anot profesoriaus, įvairūs tyrimai patvirtina koreliaciją, kad kuo didesnis žmogaus narcizmas, tuo daugiau pykčio jis jaučia. Kita vertus, pyktis dažnai būna įvairių klientų emocinio žemėlapio dalis. Pavyzdžiui, žmonės, kuriuos vargina potrauminis streso sutrikimas, dažnai jaučia pyktį dėl sutrikimą sukėlusio įvykio. Beje, R. Menzies teigimu, psichoterapijoje negalima vengti kliento pykčio, nes tai taip pat nenaudinga klientui, kaip ir tie atvejai, kai vengiame jo nerimo (juk taikant KET atliekamos ekspozicijos net jeigu klientui jos kelia diskomfortą, ir taip daroma todėl, kad būtent ekspozicijos padeda labai veiksmingai mažinti nerimą). Norint parodyti, kad kliento įsitikinimai keičiasi, galima jam užduoti klausimą: "Ar yra dalykų, kurie anksčiau jus pykdė, o dabar jau ne?" Absoliuti dauguma žmonių į šį klausimą atsako teigiamai, ir tai padeda parodyti, kad žmogaus įsitikinimais gali keistis, vadinasi, mąstyme yra lankstumo. Apie pratimus, kurie padeda dirbti su pykčiu psichoterapijoje, galima perskaityti knygoje The Anger Fallacy. Pratimai padeda klientams suvokti savo pykčio kainą, mokytis atsiprašyti, įsisąmoninti, iš kur kilo mūsų įsitikinimai apie tai, kas kaip privalo elgtis.     

Kitais metais šis kasmet organizuojamas Europos kongresas vyks Bulgarijoje, o po dviejų metų Berlyne vyks pasaulinis KET kongresas. Taigi, pats laikas po truputį ruoštis. :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą