2018 m. kovo 28 d., trečiadienis


Jaunuolio kelionė didesnio pasitikėjimo savimi ir malonesnio gyvenimo link

Jaunuolio gyvenimas – nuostabus raidos etapas. Vis labiau savarankiškėjama ir atsiskiriama nuo tėvų. Vis plačiau veriasi pasaulis, siūlydamas naujas patirtis, įdomias pažintis, begales galimybių ir iššūkių. Kartais tai atneša pažinimo džiaugsmą, augimą ir pasiekimus. Tačiau neretai ir kelia stresą ar priverčia nusivilti susidūrus su pralaimėjimu. Visa tai neišvengiama ir reikalinga. Tačiau turint omenyje keletą svarbių dalykų, kelionė į platųjį pasaulį gali būti sklandesnė.

Pasitikėjimas savimi ir iššūkių įveikimas – kur arklys, o kur vežimas?
Savivertė yra savęs ir savo identiteto, savo svarbos ir vertės pasaulyje suvokimas. Pasitikėjimas savimi susijęs su tuo, kaip pasitikime savo gebėjimais ir galimybėmis tvarkytis su gyvenimu, imtis ar nesiimti kokių nors veiksmų, remtis savo vertybėmis ir jų siekti. Tai yra įsitikinimas, kiek mes galime susidoroti su iššūkiais ir išspręsti problemas bei tvarkytis sudėtingose situacijose. Sveikas pasitikėjimas savimi yra požiūris, kuris leidžia žmogui susidaryti pozityvų, bet kartu ir realistišką savęs bei susiklosčiusios situacijos vaizdą.
Savęs nuvertinimas ir nepasitikėjimas savimi žaloja. Visų pirma, tai suteikia vidinę kančią. Galva nuolat būna pilna minčių apie tai, jog nemoku, nesugebu, nepatinku, esu neįdomus, o gal dar ir kvailas. Nerimas, baimės ir nepasitenkinimas savimi tampa dažni palydovai. Taip galvodami ir jausdamiesi natūraliai stengiamės elgtis tokiu būdu, jog bent truputį, bent trumpam sumažintume tą vidinį diskomfortą. Dažniausiai tai pasireiškia nemalonius išgyvenimus keliančių situacijų vengimu. Atsisakome viešai kalbėti, rodyti iniciatyvą, imtis naujų veiklų. Taip galų gale atsiduriame situacijoje, kurią psichologai vadina „save išpildančia pranašyste“. Kai dėl nepasitikėjimo savimi nesiekiame ambicingesnių tikslų, nesudarome galimybės sau mokytis ir tobulėti, o tuomet liūdnai sau patvirtiname, kad štai išties esame kažkokie prastesni, nes nepasiekėme tiek, kiek norėtume.
O atsakymas, kaip sulaužyti šį užburtą ratą, yra paprastas (žinoma, jo įgyvendinimas pareikalaus vidinio apsisprendimo ir pastangų). Veikime nepaisydami savo baimės. Supraskime, kad visi nerimauja praktiškai kasdien. Tai – normalu. Baimių turi visi. Drąsa yra ne baimės nebuvimas, o veikimas nepaisant jos. Neretai galvojame, kad tam, jog būtumėme sėkmingi, reikia pasitikėti savimi. Bet išties dažnai yra atvirkščiai. Dėl to, kad mes darome, veikiame, o taip elgdamiesi ilgainiui sulaukiame sėkmės, imame labiau save vertinti ir savimi pasitikėti.

Pasiruošt! Dėmesio! Pirmyn!
Apsisprendę veikti nepaisant savo baimių, turime nutarti, kokių tikslų sieksime. Jie turi būti mums svarbūs ir prasmingi. Į priekį eiti lengviau, kai žinome, kodėl tai darome. Jei ištiks nesėkmė ar sumažės motyvacija veikti, galėsime sau tas priežastis priminti.
Prieš siekiant tikslo, verta atlikti tam tikrus namų darbus. Vienas jų – apgalvoti savo veiksmų planą. Bedėliojant žingsnius gali paaiškėti, jog kai kur mums trūksta žinių ar įgūdžių. Jausti stresą, kai aiškiai suvokiame, kad kažko nežinome ar nemokame – natūralu. Tokiu atveju šis jausmas perspėja apie realią grėsmę. Pasistenkime užpildyti žinių ir įgūdžių spragas. Paieškokime trūkstamos informacijos, pasikalbėkime su išmanančiais pažįstamais. Repetuokime mintyse, o dar geriau - realybėje, kaip atliksime vieną ar kitą žingsnį. Nepamirškime, kad tobulo veiksmo plano nebūna – „pakankamai gerai“ yra tai, ko mums reikia. Tad apsispręskime ir judėkime tikslo link.
Jei tikslas labai svarbus, o nerimo išties daug, gali praversti plano B turėjimas – ką darysiu, jei man nepasiseks. Tai leis kiek labiau atsipalaiduoti, nes žinosime, kad, ištikus nesėkmei, pasaulio pabaiga neįvyks.

Suklydome? Valio!
Būkime kantrūs – jei nepasisekė iš pirmo karto, mokykimės priimti tai kaip vertingą pamoką ir bandykime dar kartą. Roma taip pat nebuvo pastatyta per dieną. Žinojimas ir įgūdžiai ateis su laiku! O kol kas, siekdami tikslų prisiminkime, kad sėkmės ar nesėkmės neapibrėžia mūsų kaip gerų ar blogų žmonių, o tik kaip turėjusių įvairių patirčių. O jei kam nors iš aplinkinių pasirodė kitaip, pasistenkime suprasti, kad kitų nuomonė apie mus – ne mūsų reikalas. Tai daugiau pasako apie pačius vertintojus ir teisėjus, o ne apie mus.
Priminkime sau, kad neklysta tik tie, kurie nedaro nieko naujo. Socialinė medija ir tinklai stipriai prisidėjo prie to, kad manome, jog yra žmonių, kuriems visada ir viskas sekasi. Tačiau išties į viešumą patenka tik sėkmės istorijos, o nevykę bandymai nutylimi, apie juos niekas nekalba. O veltui! Nesėkmingi bandymai leidžia pasiekti sėkmę. Jų dėka turime galimybę sužinoti, kas neveikia, ką ir kaip reikėtų „pataisyti“, išgirsta kritika leidžia sparčiau ir kryptingiau tobulėti. Kai kas nors kritikuoja ar išsako pastabas, neįsižeiskime. Priešingai, padėkokime už patarimus, patirtį ir galimybę tobulėti. Atšvęskime savo nesėkmes kaip galimybes pasimokyti!

Būkime didžiausiais savo pačių gerbėjais – džiaukimės savo pergalėmis!
Pastebėkime ir pasidžiaukime net menkiausiomis sėkmėmis. Tai gali būti bet kas – nuo greitai surastos naudingos informacijos iki 2eur laimėjimo loterijoje. Tokiu būdu treniruojame savo smegenis gauti malonumą net mažuose dalykuose, tad ilgainiui jos įpranta pačios to ieškoti. Pastebint net menkiausias savo sėkmes, didėja ir pasitikėjimas savimi. Ir priešingai – pasitikėjimas savo jėgomis mažėja, kai mąstome negatyviai apie save. Neįsitraukime į savikritiką. Nebūkime sau teisėjai ir budeliai. Fiksuokime savo laimėjimus, išmokimus ir kitus gerus, teigiamus dalykus apie save. Užsirašykime tai į dienoraštį. Tai gali būti pasiekimų ar gerų minčių dienoraštis. Taip mokysitės fiksuoti dėmesį į sėkmę, o ne į nesėkmę. Nepamirškime savęs apdovanoti už įdėtas pastangas ir pasiektus tikslus!

1 komentaras: