Iš Bostono kongreso: Apie poreikį paliūdėti

Truputį kitaip negu Julius, kuris parašė apie visuminius įspūdžius, aš šįkart apsisprendžiau rašyti apie Bostono kongrese įstrigusius dalykus nedideliais "gabaliukais".

Šiandien - apie poreikį paliūdėti.

Japonijos mokslininkai kongrese pristatė gana nesudėtingą, bet įdomų tyrimą, norėdami patikrinti prielaidą, kad patyrus nesėkmę mums kyla poreikis paliūdėti, ir jeigu jis nėra patenkinamas, mums būna sunku išlaikyti pozityvų nusiteikimą tolimesnių užsiėmimų atžvilgiu.

Eksperimentas buvo atliktas gana paprastai: trys grupės žmonių žaidė kompiuterinį žaidimą, kuris buvo sukurtas taip, jog laimėti nebuvo jokių galimybių, kad ir ką žaidėjai bedarytų. Tačiau tyrimo dalyviai nebuvo apie tai informuoti. Praėjus tam tikram laikui žaidimas buvo sustabdytas, ir visi dalyviai buvo apklausti siekiant įsitikinti, kad jie jautė frustraciją ir nusivylimą. Tuomet trečdaliui jų buvo nurodyta tęsti užduotį, antram trečdaliui buvo leista padaryti pertraukėlę ir patiems duoti ženklą, kai bus pasiruošę toliau tęsti žaidimą, o trečiam trečdaliui buvo pasakyta tas pat, kaip antrajam, tačiau kai šie dalyviai davė ženklą, jog yra pasiruošę tęsti užduotį, jiems buvo pasakyta, kad nėra kur skubėti, ir jie gali dar pabūti su savo mintimis. Antrajame etape tolimesnės užduoties atžvilgiu geriausiai buvo nusiteikusi vidurinioji grupė, kuri "paliūdėjo" būtent tiek, kiek jiems norėjosi. Tie, kas "persisotino" liūdesiu, buvo nusiteikę prasčiau, kaip ir tie, kas visai neturėjo laiko paliūdėti.

Šiuo metu naujosios kartos kognityvinei terapijai vis svarbesnė tampa willingness sąvoka (vėlgi nėra aišku, kaip ją versti į lietuvių kalbą, tačiau iš esmės ji reiškia nesipriešinimą patirčiai ir geranorišką nusiteikimą dėti pastangas siekiant svarbių tikslų). Šio tyrimo metu ir buvo matuojamas tokio nusiteikimo stiprumas. Taigi, jeigu žmogus turėjo galimybę pabūti su savo neigiamais jausmais tiek, kiek jam tuo metu reikėjo, jo nusiteikimas tolesnio užsiėmimo atžvilgiu buvo geresnis, negu tų, kurie tokios galimybės visai neturėjo arba kurie "persisotino" liūdesiu.

Atrodytų, viskas gana paprasta: tiesiog paliūdėkime, ir po tam tikro laiko judėkime pirmyn jau su geresniu nusiteikimu. Dalis žmonių, perskaitę tokią informaciją, taip ir pasielgtų, jeigu iki šiol dar nesielgė. Tačiau kai kurie žmonės draudžia sau liūdėti, jausti frustraciją ar kitas neigiamas emocijas, nes mano, kad negalės jų suvaldyti. Vieni siekia jų išvengti vartodami įvairius svaigalus, kiti - pasinerdami į vis kitas užduotis, apsikraudami darbais. Tačiau atrodo, kad šios strategijos pasmerktos būti nesėkmingos - atrodo, kad mums reikia tam tikro laiko "išjausti" tai, ką jaučiame neigiamo, kad paskui vėl sugrįžtų teigiamas nusiteikimas. Tik kaip išmokti mažiau to bijoti?

Čia velgi gali labai padėti sąmoningumo (mindfulness) praktika, kuri padeda susikurti tam tikrą atstumą, šiek tiek atsitapatinti nuo savo minčių bei jausmų ir išmokti stebėti, kaip jie nuolat keičiasi, stiprėja, pasiekia maksimumą, o paskui silpsta. Tuomet tampa lengviau priimti tai, ko anksčiau bijojome, pavyzdžiui, liūdesį, nerimą, baimę, suvokimą, kad negalime visuomet jaustis tik gerai ir pan.

Kongrese girdėjau labai gražią metaforą apie žmones, perdėtai besistengiančius apsisaugoti nuo neigiamų išgyvenimų. Dažnai tai būna žmonės, praeityje (ypač vaikystėje) iš tiesų turėję sunkių patirčių. Tuo metu, kaip buvo sunku, jie, lyg kokia gentis, gyvenanti ant kasmet patvinstančios upės kranto, pasistatė aukštą sieną, kuri juos apsaugotų nuo potvynių. Tačiau bėda ta, kad jeigu atidžiau pažvelgtume į savo gyvenimus, pastebėtume kad ta upė jau kokius 10, 15 ar dar daugiau metų nepatvinsta, o mes vis tiek labai didelę dalį savo resursų skiriame sienos priežiūrai bei tvirtinimui.

Nereikia mums tos sienos. Kad būtume saugūs, daug vertingiau yra suprasti, kad neigiamos emocijos ateina ir praeina, ir kad joms praėjus vėl galime su ramiais ir teigiamais jausmais tęsti mums svarbius darbus. Šis suvokimas ateina tik su patirtimi, ir sąmoningumas čia gali tikrai labai padėti.