Kelias į laimę eina per empatiją

Empatija - tai gebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo jausmus. Nors gebėjimas tapti empatiškiems mums įgimtas, tačiau vos gimę tokie nebūname. Atvirkščiai - kūdikiai ir maži vaikai būna labai egocentriški. Pavyzdžiui, mažas vaikas nesupranta, kad jeigu stovi tarp, sakykime, mamos ir televizoriaus, tai mamai televizorių užstoja. Tačiau augdami mes intensyviai mokomės atsižvelgti ir į kitus žmones bei jų poreikius, suprasti jų jausmus, išgyvenimus, požiūrį į situaciją. Šis procesas šiek tiek panašus į tai, kaip išmokstame kalbos. Vos gimę kalbėti nemokame, tačiau turime viską, ko reikia, kad vėliau jos išmoktume. Jeigu vadinamuoju kalbai jautriu periodu vaikas būna su kitais žmonėmis, jis kalbos pradeda mokytis savaime, ir išmoksta kalbėti tokia kalba, kokią girdi. Panašiai yra ir su empatija. Nors tai, kiek esame empatiški, iš dalies nulemta genetinių veiksnių, empatijos mes ir mokomės. Ir išmokstame to, ką matome aplink, panašiai kaip ir kalbėti įprantame taip, kaip girdime kalbant aplinkinius.

Egzistuoja kelios empatijos rūšys. Kognityvinė empatija - tai gebėjimas suprasti kito žmogaus požiūrį, jo mąstymą, pažvelgti į situaciją jo akimis. Tai - labai svarbus gebėjimas, tačiau jis gali būti naudojamas ne tik gerais tikslais. Pavyzdžiui, antisocialūs arba ekstremaliai narcistiški asmenys yra labai talentingi šiuo atžvilgiu - jie puikiai perpranta kito žmogaus mąstymą, tačiau nejaučia jam jokio gailesčio, ir visą informaciją apie kitą asmenį panaudoja tik savo tikslams pasiekti. Pasak žinomo emocijų eksperto Paulo Ekmano, kankintojas taip pat turi pasižymėti šios rūšies empatija, kad galėtų optimaliai parinkti kankinimo būdus ir priemones. Tačiau suprantama, kad kognityvinė empatija pati savaime nėra neigiama - ją galima puikiai panaudoti ir kuriant gerus asmeninius ar darbo santykius su kitais žmonėmis.

Emocinė empatija - tai gebėjimas jausti kito žmogaus jaučiamas emocijas. Šios empatijos rūšies mechanizmas, kaip manoma, yra daugiau biologinis, už jį atsako vadinamieji veidrodiniai neuronai, kurie nulemia, kad kitų žmonių emocijos mums tampa tarsi užkrečiamos. Pamatę verkiantį žmogų, mes išgyvename panašius pojūčius, lyg patys verktume, pamatę besišypsantį - nevalingai nusišypsome. Manoma, kad autistai neturi veidrodinių neuronų, todėl jie gyvena tik savo pasaulyje ir neturi gebėjimo užmegzti emocinių ryšių su kitais.

Kiekvieno žmogaus gebėjimas pasitelkti kognityvinę ir emocinę empatiją yra individualus. Šiaip jau gana retai pasitaiko žmonių, kurie apie save manytų, kad yra per mažai empatiški. Dažniau taip apie juos gali pasakyti kiti. Tačiau jeigu žmogui nuolat atrodo, kad su juo elgiamasi neteisingai, neatsižvelgiama į jo poreikius, kad kiti žmonės yra labai egocentriški, tikėtina, kad pačiam žmogui trūksta tikro domėjimosi kitais, jų poreikiais, vidiniu pasauliu.

Beveik kiekvieno žmogaus gebėjimas būti empatišku šiek tiek svyruoja priklausomai nuo jo emocinės būklės. Geriau, stabiliau jausdamiesi dauguma žmonių būna linkę daugiau rūpintis kitais ir atsižvelgti į jų poreikius, negu, pavyzdžiui, sirgdami depresija arba jausdami stiprų nerimą. Kai kuriais asmenybės sutrikimais sergančių žmonių emocinė ir kognityvinė empatija gali gana dramatiškai svyruoti. Tyrimai rodo, kad ribiniu asmenybės sutrikimu sergantys žmonės, būdami ramūs, gana obektyviai vertina kito asmens elgesį, suvokia jo emocijas ir ketinimus, tačiau išgyvenant stiprias emocijas, stresą šis gebėjimas stipriai sumažėja. Žymus kognityvinis terapeutas Jeffrey Young, dirbantis su sunkiais asmenybės sutrikimais, teigia, kad žmonės, sergantys narcistiniu asmenybės sutrikimu, empatiški gali būti tik būdami taip vadinamoje pažeidžiamo vaiko būklėje (angl. vulnerable child mode), t.y. tuomet, kai jaučiasi tarsi maži ir pažeidžiami. Kitais atvejais jų gebėjimas atjausti kitus būna minimalus, o perėjimas iš vienos būklės į kitą gali įvykti pakankamai greitai. Be to, narcistiškam žmogui pažeidžiamo vaiko būklė atrodo labai nemaloni ir gąsdinanti, todėl jis labai stengiasi iš jos "išeiti", tačiau pereidamas į kitus "režimus" kartu praranda gebėjimą būti empatiškam.

Vis dėlto empatiją galima lavinti. Tai gali kiekvienas žmogus, kuris, ar padedamas psichoterapeuto, ar pats savo jėgomis įstengia suprasti, jog per mažai įsigyvena į kitus žmones ir taip skriaudžia tiek kitus, tiek save. Galima pradėti nuo parasčiausio kitų asmenų stebėjimo, mėginimo suprasti, apie ką jie galvoja ar ką jaučia. Svarbu mokytis matyti žmones kaip atskirus individus, kurių funkcija nėra mums kažką duoti, kurie gyvena savo gyvenimą, turi savo tikslus, jausmus, mintis. Gebėjimas taip žvelgti į kitus - būtina sveikos laimės sąlyga. Todėl lavindami empatiją kartu tiesiame savo kelią į tikrą, stabilią laimę.