Liepos 2-4 dienomis Varšuvoje vyko tarptautinė KET konferencija, kurioje buvo kalbama apie potrauminio streso sutrikimo gydymą. Su Juliumi susitarėme, kad jis vėl daugiau parašys bendrus įspūdžius apie šį renginį, o aš - daugiau apie konkretesnius dalykus. Ko gero tiesiog parašysiu apie tai, kas man daugiausiai įstrigo.
Pirmiausia didelį įspūdį padarė tai, kad konferencijos organizatoriams (Lenkijos KET draugijai, Varsuvos universitetui bei Varšuvos socialinių ir humanitarinių mokslų mokyklai) pavyko sukviesti garsiausius šios srities specialistus: iš JAV atvyko Pailgintų ekspozicijų terapijos kūrėja Edna Foa, iš Didžiosios Britanijos - viena iš kognityvinės terapijos, skirtos potrauminio streso sutrikimui gydyti, kūrėjų ir tyrinėtojų, Anke Ehlers (ji jau daug metų dirba kartu su vienu iš žinomiausių ir tituluočiausių Didžiosios Britanijos KET specialistų, David'u M. Clark'u), iš Olandijos - schemų terapijos specialistas Arnoud Arntz.
Apie pailgintų ekspozicijų terapiją potrauminio streso sutrikimams gydyti gana išsamiai rašiau balandžio mėnesį, kai Kaune apie tai seminarą vedė lektorė iš Lenkijos Agnieszka Popiel, todėl šįkart paminėsiu tik keletą naujų dalykų. Edna Foa kartu su kolegomis intensyviai dirba, kad ši terapija, kurios efektyvumas įrodytas daugybe tyrimų, JAV taptų prieinama kiekvienam potrauminio streso sutrikimu sergančiam žmogui. Tai ypač aktualu todėl, kad JAV kariai nuolat dalyvauja įvairiose karinėse operacijose, todėl nemažai žmonių šiuo sutrikimu suserga po dalyvavimo karo veiksmuose. Šalyse, kurios seniai nedalyvavo kare (pavyzdžiui, Vokietijoje), šio sutrikimo atvejų yra daug mažiau.
Lenkija taip pat palyginti seniai nepatyrė karo, tačiau ten, kaip ir Lietuvoje, vyksta "karas keliuose" (per metus Lenkijoje automobilių avarijose žūsta apie 3000 žmonių). Tad didelė dalis lenkų, kuriems diagnozuojamas potrauminio streso sutrikimas, juo suserga patyrę automobilio avariją, kurioje arba kas nors žūsta, arba iškyla didelė grėsmė gyvybei ar sveikatai. Gana nemažai tokių žmonių yra ir Lietuvoje. Jeigu po autoįvykio praėjus keletui mėnesių ar metų vis dar nuolat grįžta patirtų išgyvenimų akimirkos, jeigu kamuoja košmarai, pasireiškia didelis dirglumas ir nerimastingumas, jeigu žmogus bijo ir vengia vairuoti arba tiesiog važiuoti automobiliu - tai yra potrauminio streso sutrikimo simptomai, kuriuos galima tikrai efektyviai gydyti pailgintų ekspozicijų terapija. Beje, autoįvykis - tikrai ne vienintelis traumuojantis įvykis, po kurio galima susirgti šiuo sutrikimu. Dažnai jis išsivysto po užpuolimų, išprievartavimų, sužinojus apie tai, kad pats arba artimasis susirgo labai rimta liga ir pan.
Nustatyta, kad negydomas šis sutrikimas dar labiau kenkia gyvenimo kokybei, nei depresija arba obsesinis - kompulsinis sutrikimas, o jeigu nuo įvykio jau praėjo metai, ir žmogus tebejaučia simptomus, tai reiškia, kad negydomi jie tęsis visą gyvenimą.
KET specialistai iš Didžiosios Britanijos, Anke Ehlers ir David M. Clark, plėtodami kognityvinę terapiją, skirtą potrauminio streso sutrikimui gydyti, daugiausiai domisi tuo, kas palaiko žmogaus nerimą ir trukdo priimti koreguojančią informaciją net ir praėjus gana ilgam laikui po traumuojančio įvykio. Jų teigimu, jeigu žmogus patiria traumuojantį įvykį, natūralu, kad tam tikrą neilgą laiką jis mano, jog pasaulis yra pavojinga vieta, tačiau jeigu vėliau ilgą laiką nieko pavojingo neįvyksta, žmogaus suvokimas ir mąstymas prisitaiko prie šios naujos, jau ramios, situacijos. O susirgus potrauminio streso sutrikimu šis pokytis nevyksta - žmogus nuolat gyvena tikėdamas, jog jam gresia didžiulis pavojus, kurio reikia visaip saugotis, nepaisant to, kad dienos eina ramiai ir aplink žmogų yra daugybė jo įsitikinimams prieštaraujančios informacijos. Manoma, kad naujos informacijos įsisavinimo procesui trukdo įvairūs žmonių taikomi kontrolės būdai ir mechanizmai.
Pavyzdžiui, tiksliai žinoma, kad bandymas apie ką nors negalvoti visuomet sukelia priešingą rezultatą, t.y. mums kyla daug minčių apie nepageidaujamą objektą. Taip pat simptomus palaiko tokios strategijos, kaip tam tikrų vietų ar veiksmų vengimas, perdėtas galvojimas ("Kodėl man taip atsitiko?" "Jeigu nebūčiau naktį ėjęs į parduotuvę, manęs nebūtų užpuolę." ir t.t.), bei minčių ir jausmų slopinimo strategijos (pvz. alkoholio ar kitų cheminių medžiagų vartojimas). Terapijos metu siekiama, kad po truputį žmogus visų šių strategijų atsisakytų. Taip pat, šiek tiek panašiai kaip ir prailgintų ekspozicijų terapijoje, daug dirbama su pačiais trauminiais prisiminimais, siekiant sudėlioti vientisą pasakojimą ir įtraukti į jį informaciją, kurią žmogus turi dabar, jau praėjus tam tikram laikui po traumos, t.y. siekiama informaciją apie traumą atnaujinti. Be to, žmogus mokomas fiksuoti, kas dabartinėje jo situacijoje yra kitaip, nei buvo traumos momentu (nes sergant šiuo sutrikimu žmogui nuolat atrodo, kad traumą jis išgyvena dabar, ir dėl to jaučiamas nuolatinis didžiulis nesaugumas).
Įsigilinimas į trauminius išgyvenimus taip pat padeda atsekti, kokie trigeriai (tam tikri stimulai, pvz. daiktai, vaizdai garsai) sukelia prisiminimus apie patirtą traumą. Pavyzdžiui, tai gali būti panašus garsas, kaip ir girdėtas avarijos metu, panašus judesys, kurį žmogus atliko prieš pat traumą, tam tikras vaizdas, spalva, tam tikras žmogaus veido tipas ar pan. Juos išsiaiškinti nebūna taip lengva, todėl terapeutas kartu su pacientu čia dirba tam tikrą detektyvo darbą. Vėliau, išsiaiškinus trigerius, mokomasi nuolat sau priminti ir pastebėti, kas dabartinėje situacijoje yra kitaip, nei buvo patiriant traumą, ir taip po truputėlį mažinama trigerių keliama grėsmė.
Nemažai dėmesio A. Ehlers ir D. Clark'as skiria ir traumos vertinimams. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės jaučiasi atsakingi už tai, kas jiems nutiko, ir už visas pasekmes, kurias dėl to patiria, tarkime, jų šeima. Tuomet svarbu dirbti su šiais kaltės ar kitais sunkiais jausmais ir emocijomis pasitelkiant kognityvinės terapijos metodikas.
Konferencijoje kilo tam tikra diskusija tarp Ednos Foa, kuri taiko prailgintų ekspozicijų terapiją, ir asmenybės sutrikimų specialisto iš Olandijos Arnoud'o Arntz'o, kuris taiko schemų terapiją. Schemų terapija daugiausiai taikoma dirbant su sunkiais asmenybės sutrikimais, ypač ribiniu sutrikimu, tačiau pastebėta, kad asmenybės sutrikimų turintys žmonės gana dažnai būna patyrę įvairių traumų ir serga lėtiniu potrauminio streso sutrikimu. Schemų terapijoje, dirbant su traumuojančiais vaikystės prisiminimais, ypač kuomet su pacientu, šiam būnant vaiku ar paaugliu, blogai elgėsi artimas žmogus, į prisimenamą situaciją vaizduotėje įsiterpia terapeutas ir išsako vaiką skriaudžiančiam asmeniui, kad šis blogai elgiasi. T.y., traumuojantis prisiminimas savotiškai "perrašomas", pakoreguojamas. A. Arntz'o teigimu, atrodo, kad schemų terapijoje taikomas "prisiminimų perrašymas" labiau skatina kaltės, gėdos ir pykčio jausmų mažėjimą, nei vien tik ekspozicija vaizduotėje. Tuo tarpu Edna Foa į šią schemų terapijos metodiką žvelgia kaip į savotišką nereikalingo saugumo siekiantį bei realybės nepriėmimą skatinantį elgesį ir teigia, kad taikant pailgintų ekspozicijų terapiją gerų rezultatų pasiekiama ir dirbant su žmonėmis, sergančiais ribiniu asmenybės sutrikimu (Tiesa, tuomet gydomas ne asmenybės sutrikimas, o tik potrauminio streso sutrikimas).
Ko gero, schemų terapijoje, koreguojant prisiminimus, žmogus savotiškai mokomas suprasti, kaip tokioje situacijoje su juo turėjo būti elgiamasi, ir perleisti atsakomybę už situaciją tam, kuris iš tiesų ir buvo joje atsakingas, t.y. suaugusiąjam. Daugelis žmonių, kurie užauga nepalankiomis sąlygomis, tačiau vis dėlto nesuserga sunkiais asmenybės sutrikimais, patys savaime išmoksta tvirtai reikalauti iš tėvų tinkamesnio elgesio, arba nuo jų atsiriboti, tuo tarpu tie, kas serga ribiniu asmenybės sutrikimu, paprastai nebūna išsiugdę šio gebėjimo, ir bent iš dalies tiki, kad jeigu su jais buvo taip elgiamasi, tai rodo, jog jie patys buvo blogi. Tikėtina, kad šios dvi strategijos skirtos dirbti su šiek tiek skirtingais simptomais ir siekia šiek tiek skirtingų tikslų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą