Schemų terapiją sudaro du pagrindiniai etapai:
1) Įvertinimo ir psichoedukacijos
2) Keitimosi
Įvertinimo ir psichoedukacijos fazėje terapeutas padeda pacientui atpažinti savo schemas ir suprasti jų šaknis vaikystėje bei paauglystėje. Taip pat šiame etape terapeutas supažindina pacientą su schemų terapijos modeliu. Pacientai išmoksta atpažinti savo disfunkcinius tvarkymosi su schemomis būdus (pasidavimą, vengimą, hiperkompensaciją) ir suprasti, kaip jie palaiko schemas. Taip pat pacientai mokomi pastebėti, kaip jie persijungia iš vieno schemos režimo į kitą ir tiek suprasti tai intelektualiai, tiek pajusti emociškai. Įvertinimo etapas susideda iš kelių dalių: pokalbio apie gyvenimo istoriją, keleto schemų klausimynų užpildymo, savęs stebėjimo užduočių, bei vaizduotėje atliekamų pratimų, kurių metu aktyvuojamos schemos, ir taip pacientas gali susieti dabartines problemas su vaikystės išgyvenimais. Šio etapo pabaigoje pacientas ir terapeutas kartu parengia atvejo formulavimą bei sudaro schemų terapijos planą, apimantį kognityvines, patirtines ir elgesio technikas bei gydančius terapinio santykio aspektus.
Keitimosi fazėje terapeutas lanksčiai derina visas išvardytas technikas, kiekvieno susitikimo metu atsižvelgdamas į paciento poreikius.
Kognityvinės technikos skirtos padėti pacientui mažiau tikėti schema ir savotiškai pakilti į kovą su ja. Tuo tikslu terapeutas racionaliai paneigia schemos teisingumą. Pacientai išvardija visus gyvenimo faktus, paneigiančius schemą, ir kartu su terapeutu juos įvertina. Kartais faktai iš tiesų paneigia schemą, tačiau gali būti ir kitaip, pvz. žmogui iš tiesų gali nesisekti mokslai ar darbas. Jeigu nėra pakankamai įrodymų, paneigiančių schemą, pacientas svarsto, ką galima daryti, kad jų atsirastų. Atlikus šį pratimą, pacientas visus schemą paneigiančius įrodymus susirašo ant kortelės, kurią nešiojasi ir dažnai skaito.
Patirtinės technikos skirtos dirbti su schemomis emociniu lygmeniu. Naudojant tokias priemones kaip vaizduotė ir dialogai, pacientai išreiškia pyktį ir liūdesį dėl to, kas jiems nutiko vaikystėje bei vaziduotėje pasipriešina tėvams ir apgina save kaip pažeidžiamą vaiką. Pacientai kalba apie tai, ko jie norėjo ir negavo vaikystėje. Jie susieja vaizdinius iš vaikystės su dabartinio gyvenimo vaizdiniais ir tiesiogiai konfrontuoja su schemomis bei kovoja su jomis. Vaizduotėje ir žaisdami vaidmenų žaidimą pacientai mokosi ryžtingai kalbėtis su dabar jiems svarbiais žmonėmis. Tai padeda pacientams nekartoti schemų emociniu lygmeniu.
Elgesio modelių keitimas. Terapeutas padeda pacientui susiformuluoti elgesio užduotis, kuomet siekiama pakeisti disfunkcinį elgesį funkcionalesniu. Pacientas suvokia, kaip tam tikrų partnerių pasirinkimas ar kitokie svarbūs sprendimai stiprina schemas ir pradeda daryti sveikesnius sprendimus. Terapeutas padeda pacientui pasirengti kitokiam elgesiui realybėje iš pradžių tai atliekant vaizduotėje bei taikant žaidimą vaidmenimis. Terapeutas taiko kortelių metodą bei patirtines technikas, kad sumažintų kliūtis, trukdančias keisti elgesį. Pacientas atlieka eksperimentus ir vėliau aptaria rezultatus su terapeutu. Palaipsniui pacientai atsisako disfunkcinių strategijų ir pakeičia jais sveikesnėmis.
Terapinis santykis. Terapeutas įvertina ir gydo schemas bei tvarkymosi su jomis būdus, kuomet jos pasireiškia terapiniame santykyje. Šis santykis yra kaip dalinė atsvara paciento schemoms. Pacientas internalizuoja terapeutą kaip “sveiką suaugusįjį” kuris kovoja su schemomis ir siekia emociškai pilnaverčio gyvenimo.
Ypač svarbūs du terapinio santykio aspektai: empatiška konfrontacija bei ribota tėvystė (limited reparenting). Terapeutas empatiškai konfrontuoja, reikšdamas empatiją paciento schemoms, kai jos iškyla terapiniame santykyje, ir kartu parodydamas, kad paciento reakcijos į terapeutą yra iškreiptos ar disfunkcinės bei atspindi jo schemas bei tvarkymosi su jomis būdus. Dalinė tėvystė reiškia, kad terapeutas, kiek tai leidžia terapinio santykio ribos, suteikia pacientui tai, ko jam trūko vaikystėje.
Terapijos tikslas yra gydyti schemas, t.y. sumažinti jų emocinį krūvį, disfunkcinių minčių kiekį, susilpninti su jomis susijusius prisiminimus ir somatines reakcijas bei pasiekti elgesio pokyčių. Paprastai schemos visiškai neišnyksta, tačiau po sėkmingos terapijos jos aktyvuojamos daug rečiau ir sukelia ne tokius stiprius išgyvenimus.
Įrodyta, kad schemų terapija veiksmingai gydo lėtinę depresiją ir nerimą, valgymo sutrikimus, sunkias porų problemas ir padeda įveikti ilgalaikius sunkumus, trukdančius užmegzti ir palaikyti terapinius santykius. Schemų terapija taip pat sėkmingai taikoma asmenybės sutrikimams, ypač ribiniam asmenybės sutrikimui, gydyti. Atlikti didelės apimties tyrimai Olandijoje rodo, kad po trejų terapijos metų, dirbant po 2 kartus per savaitę, būklė žymiai pagerėja apie 70 proc. ribinių pacientų, o apie 50-60 proc. iš jų visiškai pasveiksta, t.y. neatitinka ribinio sutrikimo kriterijų. Šiuo metu tiriama grupinė schemų terapija, ir pirmieji tyrimai rodo, kad ji taip pat labai veiksminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą