Standartinė kognityvinė ir elgesio terapija remiasi prielaidomis, kad pacientai 1) laikysis gydymo protokolo 2) greitai išmoks atpažinti ir įvardinti savo mintis ir jausmus 3) galės keisti savo problemines mintis ir elgesį pasitelkdami tokias strategijas kaip empirinę analizę, loginį mąstymą, eksperimentus, tikslų suskaidymą į etapus ir kartojimą 4) per keletą susitikimų galės užmegzti gerą terapinį santykį, 5) galės suformuluoti konkrečias problemas ir išsikelti terapijos tikslus.
Deja, asmenybės problemų turintys pacientai dažnai šių prielaidų nepatvirtina. Jie yra labai rigidiški, disfunkcinį mąstymą ir elgesį suvokia kaip savojo „aš“ dalį, turi didelių sunkumų užmegzdami ilgalaikius artimus santykius, o jų problemos būna labai didelės apimties, nes dažnai šie žmonės būna fundamentaliai nepatenkinti ištisa gyvenimo sritimi, pvz. darbu arba meile.
Dėl šių priežasčių Jeffrey Young (1990, 1999) sukūrė schemų terapiją specialiai tam, kad būtų galima padėti asmenybės problemų turintiems pacientams, kuriems standartinė KET neveikė. Schemų terapija – tai sistemiška terapija, kuri išplečia standartinę KET. Joje daug daugiau dėmesio skiriama ieškoti psichologinių problemų priežasčių vaikystėje ir paauglystėje, daugiau dirbama su emocijomis, su terapeuto ir paciento santykiu bei su paciento disfunkcinėmis strategijomis.
Schemų terapija, priklausomai nuo paciento poreikių, gali būti trumpalaikė, vidutinės trukmės arba ilgalaikė. Ji skirta gydyti ne ūmius simptomus (tokius kaip sunki depresija arba panikos priepuoliai), o su asmenybe susijusius įvairių sutrikimų aspektus.
Schemų terapijoje ankstyvosios disfunkcinės schemos suprantamos kaip save žlugdančios kognityvinės ir emocinės tendencijos, susidedančios iš prisiminimų, emocijų, minčių ir kūno pojūčių. Schemos būna susijusios su pačiu pacientu arba jo santykiu su kitais žmonėmis, jos susiformuoja vaikystėje ar paauglystėje ir būna plėtojamos visą paciento gyvenimą bei yra reikšmingai disfunkcinės. Schemų terapijoje laikoma, kad paciento elgesys nėra schemos dalis. Tai – atsakas į schemą.
Laikoma, kad ankstyvosios disfunkcinės schemos pradeda formuotis tuomet, kai nėra patenkinami vaiko baziniai emociniai poreikiai: saugaus prisirišimo, autonomijos, laisvės reikšti poreikius ir emocijas, spontaniškumo ir žaismingumo, realistiškų ribų bei savikontrolės. Manoma, kad schemos formavimuisi taip pat reikšmingas vaiko prigimtinis temperamentas, todėl pvz. labai socialus vaikas, netgi augdamas gana priešiškoje aplinkoje, gali toliau atkakliai ieškoti ir rasti būdų patenkinti savo poreikius, o labai drovus netgi ir gana normalioje aplinkoje gali jausti, kad jo poreikiai nėra patenkinami, bei užsisklęsti. Schemų terapijoje pacientas mokomas sveikais būdais patenkinti šiuos savo poreikius.
Šiuo metu yra išskirta ir empiriškai patvirtinta 18 ankstyvųjų disfunkcinių schemų:
1) Buvimo paliktam/nestabilumo – aplinkiniai suvokiami kaip nestabilūs ir nepatikimi, bijomasi, kad jie neužtikrins fizinio saugumo ar emocinės paramos, nes yra nestabilaus būdo (pvz. kartais įvyksta pykčio priepuoliai), arba kad jie gali mirti ar palikti pacientą dėl kito, vertingesnio žmogaus.
2) Nepasitikėjimo/išnaudojimo – tikima, kad aplinkiniai skaudins, išnaudos, žemins, apgaudinės, meluos, manipuliuos ar naudosis savo pranašumu.
3) Emocinės deprivacijos – tikima, kad noras gauti normalų kiekį emocinės paramos nebus patenkintas.
4) Defektyvumo/ gėdos – asmuo jaučiasi blogas, nepageidaujamas, su trūkumais, ir mano, kad jeigu pasirodys reikšmingiems asmenims toks, koks yra, bus paliktas.
5) Socialinės izoliacijos/susvetimėjimo – žmogus jaučiasi esąs vienas, atskirtas nuo likusio pasaulio, kitoks, nei kiti žmonės, nepriklausantis jokiai grupei.
6) Priklausomybės/nekompetencijos – įsitikinimas, kad žmogus nėra pajėgus susitvarkyti su kasdienėmis situacijomis (pasirūpinti savimi, spręsti kasdienes problemas, priimti gerus sprendimus), negaudamas svarbios pagalbos iš kitų. Dažnai pasireiškia kaip bejėgiškumas.
7) Jautrumo žalai ir ligoms - perdėta baimė, kad bet kuriuo momentu gali įvykti katastrofa ir kad žmogus nebus pajėgus su ja susitvarkyti. Bijoma susirgti, išprotėti, būti užpultam, patirti lėktuvo katastrofą ir pan.
8) Susiliejusios/neišsivysčiusios savasties – perdėtas emocinis įsitraukimas bendraujant su vienu ar keliais reikšmingais žmonėmis, kuris neleidžia normaliai plėtotis savasčiai. Dažnai už to slypi įsitikinimas, kad bent vienas iš susiliejusių individų negali gyventi ir gerai jaustis be kito.
9) Nesėkmės – įsitikinimas, kad žmogus patyrė arba neišvengiamai patirs nesėkmę ir kad yra fundamentaliai atsilikęs nuo savo bendraamžių pasiekimų prasme (pvz. išsilavinimo, karjeros, sporto ir pan. ). Dažnai kartu pasireiškia įsitikinimas, kad žmogus yra kvailas, netikęs, užima žemesnę padėtį, yra mažiau sėkmingas negu kiti.
10) Grandioziškumo/nusipelnymo – įsitikinimas, kad asmuo yra pranašesnis už kitus žmones ir nusipelno specialių teisių bei privilegijų, kad privalo gauti viską, ko nori, net jeigu tai nėra realu, neatsižvelgiant į kitų žmonių poreikius ir pan. Taip pat gali būti būdingas perdėtas polinkis į pranašumo siekimą (noras būti tarp sėkmingiausių, turtingiausių ir pan.), siekiant įgauti galios arba kontroliuoti.
11) Nepakankamos savikontrolės – nuolatiniai sunkumai ar atsisakymas pakankamai save kontroliuoti ir toleruoti frustraciją, kad būtų galima pasiekti tikslų arba apriboti savo emocijas bei impulsus. Jeigu ši schema pasireiškia švelnesne forma, pacientas įvairiai vengia diskomforto: skausmo, konfliktų, konfrontacijų, atsakomybės, taip aukodamas savo integralumą, įsipareigojimus.
12) Pavergimo – perdėtas pasidavimas kitų kontrolei siekiant išvengti pykčio ar buvimo paliktam. Dažniausiai tokiu būdų atsisakoma savo poreikių arba emocijų (pvz. užgniaužiamas pyktis). Paprastai pacientas mano, kad jo norai, nuomonės bei jausmai nėra adekvatūs bei svarbūs kitiems.
13) Pasiaukojimo - perdėtas koncentravimasis į savanorišką kitų poreikių tenkinimą kasdienėse situacijose, aukojant savo paties pasitenkinimą. Tuo dažniausiai siekiama nesukelti skausmo kitiems, išvengti kaltės jausmo arba palaikyti ryšius su žmonėmis, kurie daug reikalauja. Dažnai kyla iš didelio jautrumo kitų skausmui.
14) Pritarimo siekimo – perdėtos pastangos gauti pritarimo, pripažinimo ir dėmesio iš kitų žmonių bei pritapti, taip aukojant galimybę turėti stabilų ir tikrą tapatybės jausmą. Žmogaus vertė priklauso pirmiausiai nuo kitų žmonių reakcijų, o ne nuo jo paties polinkių. Kartais taip pat per daug koncentruojamasi į išvaizdą, užimamą padėti, pinigus ar pasiekimus, manant, kad taip bus galima gauti pritarimo, žavėjimosi ir dėmesio.
15) Negatyvumo/pesimizmo – visą gyvenimą trunkantis polinkis daugiau dėmesio kreipti į neigiamus gyvenimo aspektus (skausmą, mirtį, praradimus, nusivylimus, konfliktus, neišspręstas problemas ir t.t.), sumažinant arba ignoruojant teigiamus ar optimistinius aspektus. Dažnai stipriai tikima, kad galiausiai viskas baigsis blogai.
16) Emocinio susikaustymo – perdėtas spontaniškų veiksmų, jausmų ar bendravimo slopinimas, dažniausiai vengiant kitų nepritarimo, gėdos jausmo, ar impulsų kontrolės praradimo. Dažniausiai slopinamas a) pyktis, b) pozityvios emocijos (džiaugsmas, žaismingumas, seksualinis susijaudinimas). Žmonėms taip pat būna sunku parodyti silpnumą bei laisvai kalbėti apie savo jausmus, jiems būdingas perdėtas racionalizavimas kalbant apie emocijas.
17) Nerealistinių standartų/perdėto kritiškumo – įsitikinimas, kad žmogus turi atitikti labai aukštus reikalavimus, nes tik taip išvengs kritikos. Dažnai sukelia įtampą, baimę stabtelėti ir pailsėti bei didelį kritiškumą sau ir kitiems.
18) Baudimo – įsitikinimas, kad žmonės turi būti griežtai baudžiami, jeigu padaro klaidų. Dažnai jaučiamas pyktis, nekantrumas žmonėms, kurie neatitinka lūkesčių ar reikalavimų (įskaitant save). Sunku atleisti už klaidas tiek sau, tiek kitiems, nes nenorima pripažinti žmogaus netobulumo, atsišvelgti į aplinkybes ar jausmus.
Egzistuoja trys disfunkcinio tvarkymosi su schemomis būdai: 1) hiperkompensacija (kuomet mąstoma, jaučiama ir elgiamasi taip, tarsi tiesa būtų priešinga schemai), 2) vengimas (stengiamasi taip susitvarkyti gyvenimą, kad schema niekada nebūtų aktyvuojama) ir 3) pasidavimas (laikoma, kad schema yra teisinga ir kenčiamas jos keliamas emocinis skausmas bei elgiamasi tokiais būdais, kurie patvirtina schemos teisingumą).
Taip pat schemų terapijoje išskiriami schemų režimai (schema modes), tai yra momentinės emocinės būsenos bei su jomis susiję funkciniai ir disfunkciniai elgesio modeliai. Kiekvienu momentu vienos mūsų schemos yra neaktyvios, o kitos – aktyvios ir veikia elgesį. Kiekvienu momentu esančios aktyvios schemos ir vadinamos schemų režimu. Šiuos režimus dažniausiai aktyvuoja tam tikros situacijos, kurioms mes esame ypač jautrūs. Iš viso yra nustatyta 10 schemų režimų, kurie dalijami į keturias kategorijas: vaiko režimai, disfunkciniai įveikos režimai, disfunkciniai tėvo režimai ir sveiko suaugusiojo režimas, kurį siekiama stiprinti terapijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą