Apie prietarus, ateities spėjimą ir mąstymo klaidas

Ar kiek nors sunerimstate sudužus veidrodžiui, perbėgus kelią juodai katei arba prisisapnavus blogam sapnui? Net jeigu esame mažai prietaringi, atsitikus vienam ar kitam įvykiui, apipintam prietarais, gali kilti minčių apie galimas nelaimes ar nesėkmes, nors, ko gero, dauguma žmonių netrukus sau pasako, kad "tai tik prietarai" ir daugiau apie tai negalvoja.

Tačiau iš kur ir kodėl prietarai atsirado? Kodėl jie gyvuoja? Kodėl mes kartais tikime keisčiausiais dalykais, pavyzdžiui, kad jeigu pravažiuos lyginis troleibusų skaičius, tai seksis, o jei nelyginis - nesiseks? Į šiuos klausimus iš dalies gali atsakyti vieno iš žymiausių biheivioristų, amerikiečio Burrhus Frederic Skinner'io tyrimai. Jis tyrinėjo, kaip gyvūnai mokosi, tyrimams dažniausiai pasitelkdamas žiurkes bei balandžius. Skinner'is išgarsėjo daugiausiai dėl to, kad atrado vadinamąjį operantinį sąlygojimą, t.y. dėsnį, kad tam tikro žmogaus ar gyvūno veiksmo dažnumą paveikia tai, kas eina po jo. Ir gyvūnai, ir žmonės yra linkę kartoti veiksmus, po kurių sulaukia apdovanojimo (pvz. paspaudus tam tikrą pedalą žiurkei iškrenta kąsnelis maisto), bei vengti veiksmų, po kurių eina bausmė (pvz. paspaudus kitą pedalą žiurkę nupurto elektros srovė). Šiuo atveju ryšys tarp vieno pedalo ir apdovanojimo bei kito pedalo ir bausmės yra realus ir padeda gyvūnui gauti maisto bei išvengti purtymo elektra.

Tačiau Skinner'is taip pat pastebėjo ir kitą įdomų faktą. Vieno tyrimo metu keli alkani balandžiai buvo patalpinti į atskiras eksperimentines dėžes ir vienodais laiko intervalais, visai nepriklausomai nuo balandžių elgesio, tyrėjai jiems paduodavo lesalo. Netrukus pasirodė, kad balandžiai įprato kartoti skirtingus judesius - vienas nuolat vaikščiojo ratu po dėžę, kitas stovėjo įrėmęs galvą į vis tą patį dėžės kampą, trečias - lingavo galvą aukštyn žemyn. Paaiškėjo, kad balandžiai įprato kartoti atsitiktinį judesį, kurį atliko prieš pat gaudami lesalo. Nors šiuo atveju jokio ryšio tarp jų elgesio ir lesalo gavimo iš tiesų nebuvo, balandžiai "manė" kitaip, t.y. tapo... prietaringi!

Šis dėsningumas veikia ir "priešinga kryptimi" - ir gyvūnai, ir žmonės yra linkę vengti to, kas vyko prieš pat išgyvenant ką nors labai nemalonaus ar skausmingo, nors kartais tarp tų dalykų nebūna jokio ryšio. Pavyzdžiui, gana dažnai žmonės, patyrę panikos priepuolį, jeigu tik gali, vengia tos vietos, kurioje jis ištiko, bijodami, kad jeigu vėl ten atsidurs, priepuolis pasikartos. Todėl kartais vengiama tam tikros gatvės, tam tikros parduotuvės arba tam tikros troleibuso stotelės. Dar vienas pavyzdys - žmonės, gydomi chemoterapija. Šio gydymo metu naudojami medikamentai dažnai sukelia labai stiprų pykinimą ir blogą savijautą. Ir nors tai neturi jokio ryšio su tuo, ką žmogus prieš tai būna valgęs, gana daug žmonių paskui ilgą laiką arba kartais ir visą gyvenimą jaučia pasišlykštėjimą ir nevartoja to produkto ar patiekalo, kurį valgė prieš pat chemoterapijos seansą.

Taigi, ši mąstymo ypatybė, kuomet vienas po kito einantys įvykiai susiejami priežastiniais ryšiais, būdinga tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Žinoma, žmonės turi vieną didžiulį pranašumą - jie gali suvokti savo mąstymą ir tikrinti, ar spėjami priežastiniai ryšiai yra realūs. Tačiau kol žmogus nesuvokia, kas vyksta, aplinkybės ar aplinkiniai gali jam turėti stebėtinai daug įtakos. Pavyzdžiui, savo knygoje "Making up the Mind" britų neuropsichologas Chris Frith rašo, kad Kembridžo universiteto psichologijos studentai kartą privertė savo dėstytoją skaityti paskaitas stovint kairiajame auditorijos kampe labai paprastomis priemonėmis: jie imdavo žiovauti arba mėtyti ant žemės rašiklius kaskart, kai dėstytojas pajudėdavo dešinėn. Suprantama, šis "triukas" veikė tik todėl, kad dėstytojas nenutuokė, kas vyksta, tačiau tai labai gražiai iliustruoja, kaip veikia mūsų smegenys, ypač tuomet, kai mes nesuvokiame, kas vyksta, ir sąmoningai to nevaldome.

Žmogaus (ir gyvūnų) smegenys nuolat prognozuoja ateitį ir stengiasi, kad joje būtų kuo daugiau malonumų ir mažiau nemalonių potyrių. Spėdamos jos remiasi iš ankščiau sukaupta informacija (kurią mes nebūtinai suvokiame, kaip aukščiau aprašytas dėstytojas) ir tarsi nustato mums elgesio taisykles, pvz.: "Neik į dešinę, nes studentai ims žiovauti", "Neik į parduotuvę, nes ištiks panikos priepuolis", "Neik į gimtadienį, nes būsi sutrikęs ir nežinosi, ką pasakyti", "Nekurk ateities planų, nes vis tiek nepavyks jų įgyvendinti", "Tuoj pat persirenk drabužius, nes ant jų gali būti mikrobų", "Neleisk vaiko į ekskursiją, nes jam gali kas nors atsitikti", "Nesistenk, nes vis tiek nieko nepasieksi", "Negalvok apie problemas, nes blogai jausiesi". Visos šios taisyklės remiasi tam tikra iš kažkur anksčiau gauta informacija, ir dažnai mes joms paklūstame nesuvokdami, ką darome. Galbūt mums praietyje yra nutikę kažkas, dėl ko taip manome. O galbūt mums taip sakė svarbūs žmonės. Arba gal matėme filmą arba skaitėme knygą, kuri mums labai įsiminė? Pavyzdžiui, aš paauglystėje buvau apsinuodijusi lietuvišku baltu rūkytu sūriu. Ir nors šiaip maistui nesu išranki, rūkyto sūrio vengiu jau maždaug 20 metų. Mane stabdo paprasta taisyklė: "Nevalgyk rūkyto sūrio, nes bus labai bloga", ir daugybę metų aš jai net nesusimąstydama paklūsdavau. Atrodė, kad nieko ypatingo ir neprarandu. Tačiau neseniai teko valgyti salotų su šiuo sūriu. Paragavau ir buvau nustebusi, kokios jos skanios. Bloga nepasidarė, tad dabar turiu įvairesnės ir labiau realybę atspindinčios informacijos apie šį sūrį - nors nuo jo gali būti bloga, tačiau ne visada, be to, suderintas su kitais produktais jis gali būti labai skanus.

Tad nors šis mūsų mąstymo mechanizmas, padedantis numatyti ateitį, daugelyje situacijų gali būti labai naudingas, juo besąlygiškai pasikliauti galime ne visada. Kognityvinėje terapijoje nepagrįstas "ateities spėjimas" yra laikomas viena iš dažniausių ir labiausiai trukdančių mąstymo klaidų. Pavyzdžiui, vienas iš svarbių depresijos simptomų yra niūrus požiūris į ateitį, manymas, kad "visada viskas bus taip pat blogai, kaip dabar", nors iš tiesų labai daugelio dalykų apie ateitį mes tiesiog nežinome, o šiandieninė mūsų nuotaika ne taip ir stipriai lemia tai, kas mums nutiks rytoj. Taip pat įrodyta, kad jaučiantis padidintą nerimą žmogus stipriai pervertina, kokia tikimybė, kad įvyks jam nerimą keliantis įvykis. Pavyzdžiui, dauguma žmonių, bijančių skristi lėktuvais, ko gero nustebtų, kad tikimybė žūti jais skrendant yra viena iš dešimties milijonų. Ypač sunku šiais skaičiais patikėti skristi bijančiam žmogui būna jau sėdint lėktuve, kuris ruošiasi kilti. Tuomet gali subjektyviai atrodyti, kad tikimybė, jog būtent tas lėktuvas, kuriame sėdime, nukris, yra arti 100 proc. Tačiau baimė skristi yra tokia dažna, kad bet kuriame didesniame lėktuve lengvai rasime bent keletą žmonių, įsitikinusių, kad būtent jų lėktuvas yra tas vienas iš milijonų.

Tad kai tikime, kad būtent "mūsų" lėktuvas nukris, kai vengiame eiti į prie namų esančia stotelę arba artimiausią "Maksimą", nes ten patyrėme panikos priepuolį, mus valdo tas pats biologiškai determinuotas mąstymo mechanizmas, kaip ir balandį, manantį, kad jo narvelyje maisto atsirado dėl to, kad jis linksėjo galva arba vaikščiojo ratu. Ne visi priežastiniai ryšiai yra tikri, kai kurie - tik mūsų proto "spėjimas". Kuo daugiau mūsų spėjimai atitrūkę nuo realybės, tuo svarbiau juos koreguoti, kad galėtume gyventi gerą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.