Ar meditacijos praktika skatina atsitraukimą?

Pirmiausiai noriu padėkoti mūsų skaitytojai Laurai už šį klausimą. Iš tiesų ji klausė dviejų dalykų: ar praktikuojant galima pasiekti būseną, kai nuolat esi "dėmesingame režime" bei ar tai ilgainiui nestatina pereiti į atsiskyrėlio poziciją. Pamėginsiu pasidalinti tuo, ką šiuo metu apie tai žinau ir kaip tai suprantu.

Teoriškai pasiekti tokią būseną, kai nuolat įsisąmonini tai, kas vyksta, įmanoma. Mano supratimu, tai budizme ir vadinama nušvitimu, t.y. būkle, kai žmogus nuolat geba pasaulį matyti tokį, koks jis yra, nefiltruodamas jo per savo baimių ir norų filtrus. Tačiau praktiškai tai reikalauja tikrai labai daug pastangų. Tyrinėjant meditacijos poveikį žmogaus smegenims, kartais atliekami tyrimai su labai patyrusiais medituotojais. Mane nustebino kriterijus, kuriuo remiantis žmogus priskiriamas labai patyrusių medituotojų kategorijai. Tam reikia būti meditavus mažiausiai 10 tūkstančių valandų! Kad turėtum tiek praktikos, reikia medituoti po 8 valandas per dieną penkerius metus. Ir tai nereiškia, kad toks žmogus jau nuolat yra įsisąmoninimo režime. Paprastai tai tik reiškia, kad žmogus lengviau panyra į gilią meditacinę būklę ir moka joje išlikti.

Tačiau kad žmonės pajustų, jog meditacija jiems teikia naudą, tiek daug valandų nereikia. Taip pat nėra būtina ir pasiekti nuolatinio sąmoningumo būsenos. Ko gero verčiau nekelti sau tokio tikslo, nes niekas negali suteikti garantijų, kad tai kada nors įvyks, nes žmonės yra labai individualūs. Įsisąmoninimu grįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction) kursuose medituojama 8 savaites po 45 min per dieną, ir to pakanka, kad didelė dalis dalyvių pajustų pokyčius - sumažėjusią įtampą, skausmą, padidėjusį psichologinį komfortą, gebėjimą toleruoti neigiamas emocijas.

Kita vertus, tikrai nemažai daliai žmonių iškyla abejonių, ar meditavimas nėra egoistiškas užsiėmimas, kuomet žmogus atsiskiria nuo pasaulio ir užsiima tik savimi. Tačiau galbūt žmogui šiandien labiau negu bet kada reikia laiko pabūti vienam? Vakarų pasaulyje domėjimasis rytų meditacinėmis technikomis ėmė labai greitai augti tuo pat metu, kai vyko sparti technologijų plėtra. Atsirado automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai, mobilieji telefonai, internetas. Gyvenimo tempas nuolat augo, ir vis tebeauga, visokiausių įspūdžių, impulsų kuriuos nuolat patiriame, vis daugėja, o laiko jiems perdirbti nelabai turime, nes visą laiką esame pasiekiami mobiliaisiais telefonais ar internetu. Beveik neturime laiko pastebėti, kur esame ir ką veikiame, neretai net išėję su šunimi į parką visą laiką prakalbame telefonu, valgome darbe prie kompiuterio, užmiegame žiūrėdami televizorių ir t.t. Įsisąmoninimo meditacija nesiūlo atsiskirti, atsiriboti, o greičiau duoti sau truputį laiko, kad mūsų psichika turėtų galimybę pabūti ten, kur tuo metu yra kūnas. Nemažai žmonių pastebi, kad tuomet ir bendravimas su kitais tampa tikresnis, mažiau automatizuotas, nuoširdesnis. Kad žmonės pradeda tarsi labiau jausti, kad gyvena, o ne tik leidžiasi nešami impulsų ir įspūdžių srovės.

Tiesa, savo knygoje "Wherever you go, there you are" (į liet. k. jos pavadinimą turbūt galima būtų versti "Kur bekeliautum, esi čia"), Jon Kabat-Zinn skatina susimąstyti, jeigu praktikuojant meditaciją kyla stiprus noras girtis ja ar savo "pasiekimais" joje. Gali būti, kad po juo slypi kokios nors baimės, nerimas, menkavertiškumas. Tačiau tuomet šis noras taip pat gali tapti dėmesingo stebėjimo objektu. Įsisąmoninimas man ir atrodo labai prasmingas dėl to, kad įgalina mus pasirinkti, kaip elgsimės su savo norais, baimėmis ir kitais impulsais, kuriuos nuolat patiriame. Tik arba suvokiame tai, arbe ne.