Šis tekstas skirtas pirmiausiai specialistams - gydytojams ir psichologams
Penktadienį Kaune įvyko kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) eksperto iš Argentinos, Buenos Airių universiteto profesoriaus Eduardo Keegan seminaras apie tai, kaip pasitelkus KET strategijas, galima dirbti su suicidiškais pacientais.
E. Keegan pristatė pagrindinius faktorius, kurie, kaip rodo moksliniai tyrimai, didina savižudybės riziką, taip pat šiuo metu dažniausiai naudojamus suicidiškumo vertinimo instrumentus, bei svarbiausias strategijas, taikomas dirbant su suicidiškais pacientais.
Pasak pranešėjo, nors kartais savižudybės ir jų priežastys vis dar romantizuojamos, tyrimai rodo, kad 90 proc. nusižudžiusių asmenų turi psichikos sutrikimų, o likusieji - panašių simptomų, tik jie nėra pakankami nustatyti konkrečioms diagnozėms. Pats dažniausias su savižudybėmis siejamas psichikos sutrikimas - depresija, taip pat labai dažnai žudosi nuo alkoholio bei narkotikų priklausomi žmonės. Jeigu žmogus serga depresija, labai svarbu įvertinti, kiek jį apėmusi neviltis ir kaltė, nes šie jausmai ypač stipriai susiję su savižudybės rizika. Maždaug trečdalis nusižudžiusiųjų turi asmenybės sutrikimų, iš kurių dažniausiai pasitaiko ribinis asmenybės sutrikimas. Tačiau ir asmenybės sutrikimų turintys asmenys dažniau žudosi tuomet, jeigu serga depresija arba yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų.
E. Keegan įvardijo Amerikos Suicidologų asociacijos apibrėžtus įspėjamuosius ženklus, rodančius, kad asmuo gali nusižudyti. Patys svarbiausi iš jų yra grasinimas nusižudyti, galvojimas apie savižudybės įvykdymo būdus, priemonių, kurios leistų nusižudyti, paieška, ir kalbėjimas apie mirtį, mirimą bei savižudybę. Taip pat labai rimti signalai yra neviltis, pyktis, įsiūtis, jausmas, kad esi užspeistas į kampą, alkoholio ir narkotikų vartojimas, socialinė izoliacija, nerimas ir ažitacija, nuotaikų pokyčiai, nepakankamas arba pernelyg ilgas miegas bei priežasčių gyventi ir gyvenimo prasmės trūkumas. Ypač rimtai, pasak pranešėjo, vertėtų žiūrėti į tokius atvejus, kai asmuo turi konkretų savižudybės planą, yra apimtas stiprios nevilties, piktnaudžiauja alkoholiu ir gali lengvai gauti priemonių, kurių pagalba nusižudytų. E. Keegan patarė visiems specialistams, kurie savo praktikoje susiduria su suicidiškais pacientais ar klientais, įsiminti šiuos rizikos faktorius, kad iškilus poreikiui būtų galima įvertinti suicido riziką. Tai ypač svarbu šeimos gydytojams, nes tyrimai rodo, kad didelė dalis nusižudžiusių asmenų likus mėnesiui arba mažiau iki savižudybės būna apsilankę pas savo šeimos gydytoją. Todėl šeimos gydytojai, pasak E. Keegan, gali ypač daug nuveikti, jeigu išmoks lengviau atpažinti galimo suicido grėsmę ir nukreips pacientą pas psichikos sveikatos specialistus.
Vienas iš trukdžių, E. Keegan teigimu, neretai kliudančių šeimos gydytojams atpažinti ir įvertinti suicido grėsmę, yra baimė apie tai klausti ir kalbėtis, bei klaidingas manymas, kad kalbėjimas su pacientu apie savižudybę gali jį paskatinti nusižudyti. Anot pranešėjo, yra priešingai - vengimas yra daug pavojingesnė strategija. Taip pat labai svarbus yra specialisto elgesys - jeigu jis gali su pacientu apie jo išgyvenamus jausmus ir išsakomus suicidinius ketinimus kalbėti empatiškai ir kartu dalykiškai, tai užtikrina gerą kontaktą ir kartu savaime mažina savižudybės riziką. Daug žmonių, anot KET terapeuto iš Argentinos, gėdijasi savo suicidinių minčių, todėl ypač svarbu jų nekaltinti, ir padėti jiems suprasti, kad pvz. sergant depresija daug kam kyla tokių minčių, t.y. nors savižudybė nėra normalus elgesys, turėti suicidinių ketinimų sergant depresija yra normalu.
E. Keegan teigimu, suicidiški pacientai tarpusavyje gali gerokai skirtis. Specialistas išskyrė dvi svarbiausias šių pacientų grupes. Tipinis pirmosios grupės pacientas būtų vidutinio arba vyresnio amžiaus vyras, patyręs netektį (pvz. netekęs darbo arba artimo žmogaus), apimtas stiprios nevilties ir iš tiesų norintis mirti bei taip nutraukti savo patiriamas kančias. Antrajai grupei atstovautų tipinė pacientė jauna moteris, kuri gali griebtis savižudybės pvz. po konflikto su svarbiu žmogumi, tačiau šio veiksmo pagrindinis tikslas yra ne mirti, o sulaukti tam tikrų pokyčių aplinkoje, pvz. kitokio elgesio, dėmesio ar pan. Po nepavykusio mėginimo žudytis pirmosios grupės pacientai patiria nusivylimą dėl to, kad liko gyvi, tuo tarpu antrosios grupės pacientės jaučia palengvėjimą. Jos taip pat dažniau būna linkusios rinktis mažiau pavojingas žudymosi priemones, kurios paliktų galimybę išsigelbėti, pvz. nuodijasi vaistais, tuo tarpu pirmosios grupės pacientai dažniau renkasi tokius savižudybės būdus, kurie didina mirties tikimybę, pvz. šaunamąjį ginklą.
E. Keegan taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kartais aplinkiniai būna linkę nerimtai žiūrėti į grasinimus nusižudyti, ypač jeigu žmogus tuo grasina ne pirmą kartą. Tačiau grasinimas nusižudyti, anot specialisto iš Argentinos, visada yra rimtas signalas, į kurį būtina reaguoti. Nors pacientai, kurių tikslas yra pirmiausiai sulaukti pokyčių aplinkoje, miršta rečiau, nei tie, kurie iš tiesų nori užbaigti gyvenimą, būtina turėti omenyje, kad savižudybę įvykdyti gali ir vieni, ir kiti.
Kadangi šių dviejų grupių pacientų motyvacija, skatinanti juos kelti prieš save ranką, yra labai skirtinga, tai ir strategijos, kurių pagalba specialistas gali mažinti jų suicidiškumą, labai skiriasi.
Dirbant su žmonėmis, kurie yra apimti skausmo ir nevilties, pirmiausia yra labai svarbu juos išklausyti, neskubant iš karto kalbėti apie pozityvesnius dalykus, o vėliau - dirbti su jų disfunkciškais įsitikinimais, kad mirtis yra vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, ir kad jų būklė niekada nepagerės. Pasak E. Keegano, specialisto pozicija turi būti visiškai nesvyruojanti - jis jokiomis aplinkybėmis neturi sutikti, kad savižudybė yra gera išeitis. Taip pat labai svarbu dirbti su paciento priežastimis gyventi, taip stiprinant jo viltį. Viena iš terapinių užduočių, dažnai taikomų tokiais atvejais, yra priežasčių gyventi sąrašo sudarymas. Kartais taip pat pasitelkiamas metodas, kai klientas prašomas įvardyti, ko jis nepamatys kiekvienais ateinančiais savo gyvenimo metais, jeigu dabar mirs.
Anot E. Keegan, taip pat labai svarbu padėti pacientui įsisąmoninti mirties baigtinumą - kad po to nieko kito išmėginti, patirti jis jau nebegalės. Todėl savižudybę visuomet verta atidėti, nes jos galimybė visada išliks, tuo tarpu po jos jau nebeliks jokių kitų galimybių. Be to, depresija sergantiems, suicidiškiems žmonėms dažnai atrodo, kad jų nuotaika gali pagerėti tik tuomet, jeigu įvyks labai reikšmingi ir itin pozityvūs dalykai. Todėl naudinga juos mokyti pastebėti, atrasti mažus, kasdienius džiaugsmus, bei leisti sau juos patirti. Pacientai, kuriuos kamuoja kaltės jausmas, kartais gali neleisti sau daryti malonių dalykų, manydami, kad po to kaltės jausmas dar daugiau išaugs. Tokiais atvejais galima skatinti juos daryti mažus pokyčius ir stebėti, kaip kinta nuotaika, o jeigu kaltė iš tiesų stiprėja - dirbti su ją skatinančiomis mintimis bei įsitikinimais.
Dirbant su antrosios grupės pacientais, tarp kurių pasitaiko nemažai žmonių, turinčių ribinį asmenybės sutrikimą, pasak E. Keegan, labai svarbu turėti galvoje, jog šie žmonės paprastai žudosi arba žalojasi todėl, kad jiems trūksta tiek problemų sprendimo, o svarbiausia - emocijų valdymo įgūdžių. Tad dirbant su šiais pacientais svarbiausias tikslas yra didinti jų kompetenciją tose srityse. Žinoma, vėlgi labai svarbi yra empatija ir paciento priėmimas - terapeutas nuolat rodo, kad jis priima visas paciento emocines reakcijas, tačiau nemano, kad bet koks tvarkymosi su šiomis emocijomis būdas yra tinkamas. Netinkamais emocijų reguliavimo būdais ir laikomas žalojimasis ir žudymasis, ir pacientas nuolat skatinamas pasitelkti alternatyvias, mažiau destruktyvias strategijas. Emocinį stabilumą, anot E. Keegan, galima didinti įvairiais būdais - čia gali padėti tiek medikamentai, tiek meditacija, joga, relaksacija ar kiti metodai, padedantys toleruoti ir reguliuoti emocijas. Labai daugeliui žmonių, anot E. Keegan, emocijas reguliuoti padeda rašymas - tai gali būti tiek dienoraščio vedimas, tiek savo automatinių minčių registravimas.
Dirbantiems su suicidiškais pacientais specialistams, anot E. Keegan, labai svarbu bendrauti su kolegomis ar supervizoriais, o taip pat stengtis nedirbti su daug tokių pacientų vienu metu. Seminare dalyvavo apie pusantro šimto klausytojų. E. Keegan užbaigė jį pasakydamas, kad jeigu tai, apie ką buvo kalbama, padės išgelbėti bent vieną gyvybę, tai, jo manymu, bus geras rezultatas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą