Ar esame pasmerkti save smerkti?

Ko gero dauguma žmonių sutiktų, kad viena iš skaudžiausių, labiausiai demotyvuojančių ir liūdinančių elgesio su savimi strategijų yra savęs smerkimas, aršus kritikavimas ir nuvertinimas. "Aš niekada nepasikeisiu", "Esu silpna(s)", "Esu beviltiška(s)", "Nieko nesugebu", "Niekas niekada manęs nemylės", "Aš niekam nepatinku", "Esu nieko verta(s)" - tokios ir panašios mintys skirtingiems žmonėms ateina skirtingomis aplinkybėmis, tačiau jų poveikis dažniausiai būna panašus - nusvirusios rankos, bejėgiškumo jausmas, psichologinis skausmas.

Kadangi visi esame individualūs, skirtingi, mums reikia skirtingų nesėkmių ar nelaimių "dozių", kad tokios mintys pradėtų ateiti į galvą ir kad imtume jomis tikėti. Kuo stipresni žmogaus neigiami kertiniai įsitikinimai apie save, tuo mažesni įvykiai juos aktyvuoja ir tuo greičiau tokios ir panašios mintys ima ateiti į galvą. Ir atvirkščiai - kuo įsitikinimai apie save pozityvesni, tuo lengviau žmogus pakelia nesėkmes ir ieško išeičių iš nepalankių situacijų.

Visi kartais patiriame problemų. Jeigu turime kokių nors sunkumų, nesame kuo nors savo gyvenime patenkinti, ir ieškome būdų, kaip tai keisti, labai tikėtina, kad jeigu pasirinksime tinkamą strategija ir atkakliai veiksime, mums pasiseks. Tačiau kartu egzistuoja gana didelė tikimybė, kad šis procesas nebus visada vien tik sklandus ir sėkmingas. Pakeliui galime padaryti klaidų ar patirti vienokią ar kitokią nesėkmę, tačiau jeigu jas priimsime kaip proceso dalį, jeigu iš jų pasimokysime ir toliau ieškosime veiksmingų sprendimų, neišvengiamai tapsime vis išmintingesni ir sėkmingesni.

Visa tai gali atrodyti suprantama ir logiška, ir vis dėlto galime pastebėti, kad susidūrus su sunkumais greitai pabunda aršus vidinis kritikas. Kaip reaguojame, kai jį pastebime? Ar nepradedame sau sakyti, kad tai, jog tokios mintys mums greitai kyla, rodo, jog esame "blogi", "silpni", "nevykę", "prastesni už kitus" ir pan? Kitaip sakant, ar nesmerkiame savęs už tai, kad save smerkiame? Ar netaikome tos pačios strategijos, tik apvilktos kitais marškiniais?

Mindfulness meditacijos mokytojas iš Olandijos Frits Koster, kurio vedamuose mokymuose Dubline teko dalyvauti šį pavasarį, paklaustas apie darbą su save smerkiančiomis mintimis pateikė gražią alegoriją. Anot jo, žmonėms, kurie serga odos liga psoriaze, ir ant kurių odos susikaupia dideli kiekiai negyvų ląstelių, kartais gerai veikia gydymas žuvytėmis, kurios nuvalgo susikaupusias ląsteles, ir oda lieka švari. Taip ir medituojančio žmogus protas - jeigu jo dėmesys nesirinkdamas "valgo" visas kylančias mintis, jausmus, vaizdinius - po kurio laiko lieka švaresnis.

Tad kai kyla smerkenčios ar nuvertinančios mintys apie save, verta prisiminti, kad tai tik mintys. Jų mums kyla tūkstančiai per dieną, dalis būna teisingų, dalis - klaidingų, ir kiekviena jų, jeigu taip nusprendžiame, gali būti tiesiog mūsų stebėjimo objektas.

O jeigu kuri negatyvi mintis nuolat grįžta, galime artimiau su ja susipažinti. Pavyzdžiui, paklausti savęs: a) Ar galiu būti tikra(s), kad ši mintis teisinga? b) Kaip ji veikia mano elgesį? c) Kas būčiau be šios minties?