Brandi Norvegijos reakcija į krizę

Prieš dešimt dienų, liepos 22-ąją, iki tol ko gero viena iš ramiausių ir saugiausių šalių Europoje ir pasaulyje laikyta Norvegija susidūrė su žiauriu išpuoliu. Iš pradžių bomba suniokojo Oslo centrą ir atėmė 8 žmonių gyvybes, o netrukus tas pats asmuo, kuris ją pagamino ir susprogdino, pradėjo šaudyti į nedidelėje saloje stovyklavusius jaunuosius Norvegijos Darbininkų partijos narius. Čia žuvo 69 žmonės, daugiausiai jaunuoliai.

Šiuos įvykius trumpai primenu todėl, kad noriu paanalizuoti norvegų reakciją į juos. Žinoma, galiu būti neobjektyvi, nes Norvegiją pažįstu seniai ir gana gerai, o jos žmonėms dėl įvairių savybių jaučiu simpatiją ir pagarbą. Tačiau stengsiuosi vadovautis faktais.

O jie štai kokie. Kaip žinome, sprogimas Osle įvyko toje vietoje, kurioje susitelkusios kelios ministerijos, kur buvo Premjero Jenso Stoltenbergo darbo kabinetas, o visai šalia – valdančiosios Darbininkų partijos būstinė. Šios partijos nariai šiuo metu ir sudaro daugumą vyriausybėje. O netrukus po sprogimo pasigirdo žinia, kad šaudoma į stovyklaujantį šios partijos jaunimą. Praėjus vos keliasdešimčiai minučių J. Stoltenbergas, kuris savo kabinete sprogimo metu nebuvo, jau kalbėjo per televiziją. Nors piršosi mintis, kad išpuolis buvo nukreiptas prieš jo vadovaujamą partiją, Premjero kalboje nebuvo girdėti pykčio ar pažadų sugauti ir griežtai nubausti nusikaltėlius. J. Stoltenbergas akcentavo du dalykus – kad būtina suteikti visą reikiamą pagalbą tiems, kuriems ji šiuo metu reikalinga, ir kad šie įvykiai nekeis Norvegijos politikos krypties. Turint omenyje, kad norvegams jų šalis ir visuomenė – ko gero vienas iš svarbiausių stabilumo garantų, šis patvirtinimas, kad šalis išliks tokia, kaip buvusi, buvo be galo reikšmingas. Kad šalies vadovas ar bet kuris kitas žmogus galėtų taip kalbėti ar elgtis, mano manymu, reikia kelių dalykų. Pirmiausia, reikia stiprybės priimti tai, kas įvyko. Skubotos ir agresyvios kaltų paieškos dažniausiai gimsta tuomet, kai būna per sunku pakelti netektį – tuomet susitelkiama į pyktį, norą atkeršyti, ir tai netgi suteikia jėgų, energijos, tačiau ši energija būna destruktyvi, o skausmas taip ir lieka neperdirbtas. Tuo tarpu Norvegijos Premjeras atrodė sukrėstas, tačiau neagresyvus ir neieškantis greitų išeičių. Kai po trumpo laiko pasigirdo kalbų apie tai, kad galbūt policija per ilgai vyko į salą, šie svarstymai kuriam laikui taip pat buvo atidėti, nes tomis dienomis jie nieko pakeisti negalėjo. Tiek šalies vadovybė, tiek piliečiai visą dėmesį sutelkė į svarbiausius dalykus. Šeštadienį, kitą dieną po išpuolio, kai tebevyko žuvusiųjų ir sužeistųjų paieškos ir buvo stengiamasi juos identifikuoti, J. Stoltenbergas dvi valandas praleido kalbėdamasis su dingusių arba žuvusių jaunuolių artimaisiais – vieni iš jų laukė žinių apie savuosius, kiti jau buvo jas gavę. Dar kitą dieną, sekmadienį, Oslo katedroje vyko žuvusiųjų paminėjimas. Čia Norvegijos premjeras pasakė šešių minučių trukmės kalbą, kurią kai kurie Norvegijos retorikos specialistai pavadino svarbiausia kalba, pasakyta šalyje po antrojo pasaulinio karo. Joje atsispindėjo ir to, kas įvyko, įsisąmoninimas, ir leidimas sau ir kitiems gedėti, ir kartu skatinimas įsipareigoti netrukus tęsti darbus taip įprasminant žuvusiųjų atminimą ir išsaugant savo šalį. Tačiau šalia viso to, KAS buvo pasakyta, svarbu buvo ir tai, KAIP buvo kalbama. (Su kalba bei jos vertimu galima susipažinti čia). Šią kalbą sakė ne oficialiomis frazėmis besidangstantis politikas, o giliai išgyvenantis žmogus, kuriam nors ir neriedėjo ašaros, buvo matyti, kad jos visai čia pat. Dar po poros dienų populiarus Norvegijos dienraštis “VG” apklausė savo skaitytojus, ką jie mano apie J. Stoltenbergo pastangas įvaikiant šią krizinę situaciją. Per 90 proc. norvegų jas įvertino gerai arba labai gerai.

O kaip elgėsi piliečiai? Pirmiausia, aukų saloje būtų, ko gero, buvę gerokai daugiau, jeigu krante buvę žmonės nebūtų savo valtimis gelbėję jaunuolių, kurie, bėgdami nuo šaudančio nusikaltėlio, puolė į vandenį ir ėmė plaukti į krantą. Sekmadienį, praėjus dviems paroms po įvykių, visuose Norvegijos miestuose buvo suorganizuotos rožių eisenos. Vien Osle į ją susirinko apie 200 tūkst. žmonių, nors kiekvienas miestas ir miestelis rengė savo eiseną. Viename mažučiame kaimelyje ją sudarė 14 žmonių – tačiau eisena vis tiek vyko. Užuot agresyviai reagavę į parodytą agresiją norvegai sąmoningai pasirinko dar kartą įtvirtinti ir stiprinti tai, kuo tiki – atvirą ir taikią visuomenę. Tai, kad tiek daug žmonių asmeniškai reagavo į šiuos įvykius, netgi tai, kad po jų sparčiai ūgtelėjo įvairių politinių partijų narių skaičius, man nejučiomis priminė apie vieną apklausą, atliktą tarp norvegų, auginančių vaikus. Skaičiau ją prieš keletą metų. Paklausti, kokias vertybes jie stengiasi įskiepyti savo vaikams, norvegai pirmiausia įvardijo atsakomybės jausmą. Norvegų elgesys šioje situacijoje parodė, kad prisiimti atsakomybę jie moka. Ir tvirtai tiki savo šalimi, savo visuomene, savo vertybėmis.

Nežinia, kaip šie įvykiai toliau veiks norvegų visuomenės raidą. Tačiau ką gali žinoti, galbūt tai bus vienas iš tų kartų, kuomet sakoma, kad tai, kas nepalaužia, sustiprina.