Kartais, dirbdami su klientais, susiduriame su problema: nors ir atrodo logiška, kad tiek auklėjant vaikus, tiek dirbant su savimi reikėtų stengtis dažniau naudoti paskatinimus ir, kai galima, vengti bausmių, tačiau vis nutinka taip, kad bausmė pasirodo efektyviausia priemonė rezultatams pasiekti. Tarsi koks šeštasis pojūtis šnibždėtų, kad yra būtent taip.
Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos, ir kartais bausmės iš tiesų gali būti veiksmingos. Kita vertus, efektyviai dirbantys žmonės dažnai būna puikiai įvaldę savęs apdovanojimo technikas.
Tačiau kaip gi taip nutinka, kad nepaisant įvairių racionalių argumentų, skatinančių dažniau rinktis apdovanojimus, bausmės mums atrodo tokios veiksmingos? Iš kur gi kyla tas šeštasis pojūtis? Pasirodo, vienas svarbus faktorius čia gali būti tas, kad tiek mūsų auklėjamo vaiko, tiek mūsų pačių elgesys (arba vienas ar kitas gebėjimas) yra linkęs svyruoti aplink tam tikrą vidurkį ir nuolat prie jo grįžti.
Kartu su knygos "Counterclockwise" autore Hellen Langer pasvarstykime, kada mes esame labiausiai linkę bausti tiek save, tiek savo vaiką? Dažniausiai tuomet, kai elgesys būna labai prastas ir todėl mums nepriimtinas. Tuomet mes pritaikome bausmę, ir elgesys pagerėja, o mes manome, kad jis pagerėjo dėl bausmės. Tačiau jis ir pats, natūraliai, bus linkęs pagerėti, kad artėtų link vidurkio! Analogiškai yra ir su pagyrimais. Pagyrimus mes dažniausiai linkę dalinti tada, kai elgesys jau yra labai geras, todėl, pagal artėjimo prie vidurkio dėsnį, anksčiau arba vėliau jis suprastės. Ne todėl, kad pagyrimai neveikia, o todėl, kad jis tiesiog negali visada būti labai geras.
Tai nereiškia, kad vidurkis, aplink kurį svyruoja mūsų ar kito žmogaus elgesys, negali keistis. Žinoma, kad gali, nes žmonės neretai tikrai įspūdingai pakeičia savo elgesį ir netgi gyvenimą. Tačiau keitimosi procese vis tiek galioja šie dėsniai, kurie, jeigu žiūrime tik į labai trumpą laiko atkarpėlę ir ją vertiname, gali mus suklaidinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą