Kai mokiausi mokykloje, fizikos pamokose kalbėjome apie atomo – smulkiausios visų medžiagų sudedamosios dalelės – sandarą. Prisimenu, kad buvo sakoma, jog atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. Tuomet įsivaizduodavau elektroną kaip mažą taškelį, skriejantį aplink atomo branduolį. Nors jo mažumą buvo sunku suvokti, tačiau pati struktūra atrodė visai logiška ir aiški.
Tačiau daug vėliau sužinojau, kad fizikai dar 1925 metais atrado, jog per padidinamuosius prietaisus elektroną galima matyti dviem pavidalais – ne tik kaip dalelę, bet ir kaip bangą. Ir panašu, kad tai, kokiu pavidalu elektronas bus matomas, priklauso ir nuo stebėtojo. Tai reiškia, kad stebėtojo matomas vaizdas nėra tiesiog atspindys to, koks elektronas yra. Stebėtojo matomas vaizdas randasi iš elektrono ir stebėtojo sąveikos. Skamba truputį protu nesuvokiamai, ar ne? Tačiau visa tai tyrinėja fizikos atšaka, vadinama kvantine mechanika.
Mes esame daugiau arba mažiau įpratę manyti, kad tai, ką matome, liečiame, girdime yra objektyvi realybė, kuri nepriklauso nuo to, kas esame mes patys. Tačiau prisiminkime kad ir garsųjį klausimą – ar miške nuvirtus medžiui pasigirsta garsas, jeigu šalia nėra nieko, kas galėtų jį išgirsti? Atsakymas į šį klausimą yra neigiamas – nes griūvantis medis tik sukelia tam tikro dažnio bangas, tačiau tam, kad tos bangos būtų paverstos garsu, būtina bent viena bent vienos būtybės ausis, galinti apdoroti šį dažnį.
Kognityvinė terapija sako, kad mūsų įsitikinimai didžiąja dalimi formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tačiau vyksta ir dar kai kas – mūsų santykis su pasauliu formuoja ir patį pasaulį. Tai, kaip elgiasi mūsų artimieji, daro įtaką mūsų būklei ir kartu elgesiui. Mūsų elgesys, savo ruožtu, keičia jų savijautą ir elgesį. Tai, kaip įmonės vadovybė elgiasi su darbuotojais, formuoja arba brandų, iniciatyvų ir atsakingą, arba pasyvų ir baugštų, arba abejingą ir nemotyvuotą, arba dar kokiomis nors savybėmis pasižymintį kolektyvą. Tai, kaip mes elgiamės su savo vaikais, formuoja jų savybes. Tai, kaip rūpinamės augalais, lemia, ar jie auga, žaliuoja ir žydi, ar skursta ir džiūsta. Jeigu gyvename jaukiuose ir tvarkinguose namuose, geriau jaučiamės ir patys, ir kiti žmonės, atėję pas mus į svečius, vien dėl malonios aplinkos gali jaustis ir elgtis kitaip, nei jeigu priimtume juos chaotiškuose, nešvariuose namuose.
Nuo seno žinomas posakis „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Man rodos, jame irgi kalbama apie tai, kaip mūsų santykis su pasauliu formuoja patį pasaulį ir tai, kokius atsakus iš jo gauname. Įrodyta, kad kiekvieno žmogaus gerai savijautai labai svarbus šis suvokimas, šis meistriškumo, efektyvumo pojūtis. Kognityvinėje ir elgesio terapijoje vienas svarbiausių „vaistų“ nuo depresijos – nuosekliai planuoti ir įsitraukti į veiklą, kuri teikia malonumą arba meistriškumo jausmą. Nors iš pradžių depresiškas žmogus šias emocijas jaučia silpnai, po kurio laiko jos „pramuša“ – ir manau, ne paskutinį vaidmenį čia vaidina tai, kad kažkuriuo momentu žmogus suvokia: aš jau visą savaitę kasdien išplaunu indus (o prieš tai neploviau tris mėnesius - vadinasi, galbūt aš po truputį keičiuosi?). Šis veiksmas gali būti bet koks, tačiau nuolatinis jo darymas leidžia mums patikėti, kad galbūt nesame bejėgiai, kad galime veikti ir galime daryti poveikį pasauliui. O būtent iš šio suvokimo – kad galime daryti poveikį pasauliui – kyla meistriškumo, efektyvumo, reikalingumo, pasitikėjimo savimi jausmai. Įrodyta, kad netgi tokie atrodytų maži dalykai, kaip atsakomybė už kambarinį augalą senelių namų palatoje gerina senukų sveikatą ir ilgina gyvenimo trukmę. Kai sakoma, kad geriau žmogų išmokyti žvejoti, negu duoti jam žuvies, turbūt pirmiausiai turima omenyje, kad išmokęs žvejoti žmogus geriau galės pasirūpinti savo materialine gerove. Tačiau ir jo psichologinė gerovė tuomet bus daug didesnė.
„Aš bejėgis“, „Nuo manęs niekas nepriklauso“, „Visiškai niekas nepasikeistų, jeigu manęs nebūtų“ – vienos iš pačių skausmingiausių žmogui minčių. Ir vis dėlto jos niekada nebūna teisingos. Kol esame gyvi, iš esmės negalime nedaryti poveikio pasauliui. Netgi silpna senutė, kuri sėdi parke ant suoliuko ir stebi pro šalį einančius žmones, daro jiems įtaką. Galbūt koks nors žmogus, metęs į ją akį, nutars paskambinti savo mamai, su kuria jau senokai nekalbėjo? Galbūt darbuose paskendusio direktoriaus galvoje šmėstels mintis apie kada nors ateinančia savo paties senatvę ir jis pagalvos, kaip nori gyventi?
Taigi, netgi elektronas keičiasi priklausomai nuo to, kas į jį žiūri. Garso bangai reikia ausies, kad ji virstų garsu. Vien savo buvimu mes keliame minčių ir emocijų kitiems žmonėms, o mūsų elgesys veikia jų elgesį. (Ir atvirkščiai). Kol gebame tai suvokti, apie tai mąstyti, ir stengtis, kad tos sąveikos būtų kuo pozityvesnės ir mums, ir kitiems žmonėms, ir visai aplinkai, tol turime neišsemiamas galimybes gyventi įdomų, prasmingą ir turiningą gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą