2011 m. liepos 31 d., sekmadienis

Kitoks požiūrio kampas, arba kodėl mums lengviau tikėti bausmių efektyvumu?



Kartais, dirbdami su klientais, susiduriame su problema: nors ir atrodo logiška, kad tiek auklėjant vaikus, tiek dirbant su savimi reikėtų stengtis dažniau naudoti paskatinimus ir, kai galima, vengti bausmių, tačiau vis nutinka taip, kad bausmė pasirodo efektyviausia priemonė rezultatams pasiekti. Tarsi koks šeštasis pojūtis šnibždėtų, kad yra būtent taip.

Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos, ir kartais bausmės iš tiesų gali būti veiksmingos. Kita vertus, efektyviai dirbantys žmonės dažnai būna puikiai įvaldę savęs apdovanojimo technikas.

Tačiau kaip gi taip nutinka, kad nepaisant įvairių racionalių argumentų, skatinančių dažniau rinktis apdovanojimus, bausmės mums atrodo tokios veiksmingos? Iš kur gi kyla tas šeštasis pojūtis? Pasirodo, vienas svarbus faktorius čia gali būti tas, kad tiek mūsų auklėjamo vaiko, tiek mūsų pačių elgesys (arba vienas ar kitas gebėjimas) yra linkęs svyruoti aplink tam tikrą vidurkį ir nuolat prie jo grįžti.

Kartu su knygos "Counterclockwise" autore Hellen Langer pasvarstykime, kada mes esame labiausiai linkę bausti tiek save, tiek savo vaiką? Dažniausiai tuomet, kai elgesys būna labai prastas ir todėl mums nepriimtinas. Tuomet mes pritaikome bausmę, ir elgesys pagerėja, o mes manome, kad jis pagerėjo dėl bausmės. Tačiau jis ir pats, natūraliai, bus linkęs pagerėti, kad artėtų link vidurkio! Analogiškai yra ir su pagyrimais. Pagyrimus mes dažniausiai linkę dalinti tada, kai elgesys jau yra labai geras, todėl, pagal artėjimo prie vidurkio dėsnį, anksčiau arba vėliau jis suprastės. Ne todėl, kad pagyrimai neveikia, o todėl, kad jis tiesiog negali visada būti labai geras.

Tai nereiškia, kad vidurkis, aplink kurį svyruoja mūsų ar kito žmogaus elgesys, negali keistis. Žinoma, kad gali, nes žmonės neretai tikrai įspūdingai pakeičia savo elgesį ir netgi gyvenimą. Tačiau keitimosi procese vis tiek galioja šie dėsniai, kurie, jeigu žiūrime tik į labai trumpą laiko atkarpėlę ir ją vertiname, gali mus suklaidinti.

2011 m. liepos 23 d., šeštadienis

Aš šito niekad nebandžiau, todėl man tikrai pavyks!



Ar prisimenate, kieno ši mintis? Aš, reikia prisipažinti, neprisiminiau, tačiau ji priklauso patrakusiai mergytei, kurią dauguma pažįstame nuo vaikystės, ir kurios vardas - Pepė Ilgakojinė. Neseniai perskaičiau, kad viena Norvegijos leidykla 2002 metais įgyvendino įdomų projektą - šimtui garsių, visuotiniai pripažintų rašytojų iš 54 pasaulio valstybių išsiuntė prašymą įvardinti 10 geriausių visų laikų knygų, o vėliau iš šių atsakymų sudėliojo geriausių pasaulio knygų šimtuką. Į jį pateko ir vienintelė Astridos Lindgren knyga - ir būtent apie šią patrakėlę!

Tačiau grįžkime prie jos "genealiosios" minties. Ko gero daugeliui ji atrodo ne tik linksma, bet kartu ir drąsi, ir netikėta. Tai mums atrodo akivaizdus mąstymas "prieš srovę", mat paprastai ko gero dauguma manome, jog reikia kažką būti padarius, kad įsitikintume, jog galime tai atlikti. Arba bent jau žinoti, kad praeityje pavyko kažkas panašaus. Pavyzdžiui, jeigu radome du darbus, tai tikime, kad rasime ir trečią. Arba jeigu jau turėjome draugų mokykloje ir universitete, tai gal ir vėliau rasime. Ir panašiai.

O kas, jeigu tokios patirties neturime? Juk visi kažkada pradedame lankyti pirmąją klasę, ieškome pirmojo darbo, susidraugaujame su pirmuoju vaikinu ar mergina. Tokioje situacijoje, kai nesame ko nors bandę, nežinome, ar mums pavyks, ar ne. Iš tiesų ir vėliau nežinome, tik spėjame remdamiesi prieš tai buvusiais bandymais. Tačiau įsivaizduokime šį pirmąjį kartą. Kadangi nesame to mėginę, tai būtų logiška manyti, kad abu variantai - sėkmės ir nesėkmės - teoriškai yra maždaug vienodai tikėtini. Tačiau pagalvokime, kuri mintis, išgirsta iš draugo, kolegos, ar kaimyno mus labiau nustebintų, ar a) Aš niekad nesu to daręs, todėl man nepavyks ar b) Aš niekad nesu to daręs, todėl man pavyks? Ir jeigu mintis a) atrodo mažiau stebinanti, netgi visai realistiška, o mintis b) - pernelyg naivi ar drąsi, tai kodėl taip yra? Argi prieš tai neatrodė, kad ir vienas, ir kitas variantas, logiškai mąstant, vienodai tikėtinas?

Harvardo universiteto psichologė Ellen Langer, apie kurią jau truputį rašiau prieš savaitę, savo knygoje "Counterclocwise" (liet. "Prieš laikrodžio rodyklę") teigia, kad visa Vakarų psichologija ir medicina, tyrinėjanti žmogaus kūną ir psichiką, labai daug dėmesio skiria tyrinėti ir aprašyti tam, kas yra, o visai mažai - tam, kas gali atsirasti, kas yra įmanoma, ką galima sukurti ir ištobulinti. Su šiuo teiginiu galbūt galima ir ne visai sutikti, nes ypač per pastaruosius 50 metų buvo atrasta daug naujų gydymo būdų ir viskas tikrai nėra taip pat, kaip buvo XX a. pradžioje ar viduryje. Tačiau ko gero tiesa, kad daugelio žmonių mąstymą gerokai riboja algoritmas "Kol nėra pakankamų įrodymų, kad tai įmanoma, protingiau tai laikyti neįmanomu". Ir argi čia ne ta pati , tik kiek kitaip suformuluota, mintis a), t.y. "Aš niekad nesu to daręs, todėl man nepavyks?"

Įdomu, kad garsiausi pasaulio rašytojai, dauguma jų jau gana brandaus amžiaus, įtraukė "Pepę Ilgakojinę" - vaikišką knygelę - į savo asmeninius geriausių visų laikų knygų dešimtukus. Bet kita vertus, gal tai ir nekeista. Juk kai visi šie garsūs autoriai rašė savo pirmąsias knygas, jų mąstymas turėjo būti bent šiek tiek panašus į Pepės - "Niekad nebandžiau, bet man pavyks!". Ir jiems pavyko! O juk toje situacijoje jie turėjo "pagrindo" mąstyti ir priešingai. Tik kažin, ar tada jiems būtų kada nors tekę sudalyvauti geriausių pasaulio knygų rinkimuose :)

2011 m. liepos 16 d., šeštadienis

Naujumo magija


Nors jau kurį laiką domiuosi įsisąmoninimo praktikomis (mindfulness), tik visai neseniai aptikau kiek kitokį nei įprasta požiūrį į tai, kaip galima lavinti gebėjimą būti dėmesingam ir sąmoningam (mindful). Jį tyrinėja ir plėtoja Harvardo universiteto profesorė Ellen Langer, kuri teigia, kad gebėjimą sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti didele dalimi lemia mokėjimas pastebėti naujus dalykus. Pasak Ellen Langer, gebėjimas juos pastebėti susijęs ir su suvokimu, kad jų nuolatos galima atrasti, t.y. kad niekada apie jokį žmogų, daiktą ar reiškinį mes nežinosime visko. Nes kai tik patikime iliuzija, kad "jau seniai viską žinome", ir nieko naujo nepamatysime bei neišgirsime ("Na ir ką naujo tu/jis/jie man gali pasakyti/parodyti?"), dėmesys išsifokusuoja.

Ellen Langer taip pat sako, kad svarbus yra ir gebėjimas ne tik pastebėti, bet ir pačiam kurti naujus dalykus. Ji yra atlikusi įdomių ir neįprastų tyrimų, susijusių su naujumu, kurių keletą trumpai aprašysiu. Vieno tyrimo metu dalyvių buvo prašoma nupiešti piešinį. Prieš eksperimentą jie buvo padalyti į dvi grupes ir vienai iš jų buvo pateiktas jau nupieštas piešinys bei paprašyta nupiešti dar vieną tokį patį, t.y. tiesiog nukopijuoti pateiktą pavyzdį. Kitos grupės buvo paprašyta, kad jie nupieštų maždaug tokį patį piešinį, tačiau pridėtų prie jų ką nors savo. Vėliau šie piešiniai buvo rodomi kitiems žmonėms prašant įvertinti, kurie piešiniai gražesni. Tyrimas atskleidė, kad piešiniai, kuriuose piešusieji žmonės pridėjo kažką savo, žiūrovams nuosekliai patiko labiau.

Kitas panašus tyrimas buvo atliktas su profesionaliais muzikantais, kurie grojo klasikinės muzikos kūrinį. Vienos grupės muzikantų buvo paprašyta kūrinį atlikti tiksliai pagal taisykles. Kitas grupės buvo prašoma, kad grodami jie labai subtiliai (nes buvo tai klasika, o ne džiazas) pridėtų kažką savo. Ir vėl klausytojams nuosekliai labiau patiko įrašas, kuriame muzikantai pridėjo šiek tiek savo interpretacijų.

Greičiausiai ir patys tyrimų dalyviai, kurie piešė ir muzikavo, buvo labiau susidomėję ir jautė daugiau malonumo tuomet, kai galėjo kurinį šiek tiek, kad ir subtiliai, modifikuoti. Ir ko gero, kad ir ką gyvenime veikiame, kad ir kokį darbą dirbame, mes taip pat turime galimybių kasdien padaryti ką nors vis truputį kitaip, taip, kaip būtent tą dieną mums norisi. Tas naujumas gali būti subtilus, tačiau tikėtina, kad tuomet tai, ką darome, ir mums patiems ir tiems, kurie mato ar matys mūsų darbo vaisius, kurie jais naudosis, jie atrodys truputėlį gražiau, įdomiau, autentiškiau, originaliau.

Vieną naujovę ir aš šiandien pradedu tinklaraštyje. Kartais mėgstu fotografuoti, ypač gamtą, augalus. Tad nutariau mėginti, kai tik pavyks, prie įrašų pridėti po iliustraciją. Pradedu nuo šio oranžinio drugelio, nutūpusio ant kraujažolės ežero pakrantėje šalia Ignalinos. Pradedu nuo jo dėl dviejų priežasčių: nes tikiu, kad kai žvelgiame naujumui atviromis akimis, turime progą pamatyti daug naujų pasaulio spalvų, ir dar dėl to, kad šį drugelį "sutikau" kaip tik šiandien :)

2011 m. liepos 6 d., trečiadienis

Kas geriau - gabalėlis šokolado ar sutvarkyta virtuvė?

Ką darote, kai norite nusikratyti liūdesio, streso, įtampos ir pasijusti geriau? Kalbatės su artimaisiais ar draugais? Suvalgote šokolado ar pyragaitį? Išeinate pasivaikščioti ar išbėgate pabėgioti? Įsijungiate televizorių?

Turbūt kiekvienas turime tam tikrą arsenalą priemonių, kurių imamės, kad galėtume keisti savo nuotaiką norima linkme. Puiku, jeigu dažniausiai pasitelkiame tokias, kurios pasižymi teigiamu tiek trumpalaikiu, tiek ilgalaikiu poveikiu (kaip, pavyzdžiui, judėjimas, pozityvus bendravimas su artimais žmonėmis, geros knygos skaitymas ar gero filmo žiūrėjimas, ir pan.)

Šiandien noriu aprašyti keletą būdų, kurie padeda gerinti nuotaiką, tačiau dar ko gero nėra visuotinai žinomi. Taigi:

1. Rašykite dienoraštį ar veskite kitokius užrašus. Įrodyta, kad rašymas savaime turi nuotaiką gerinantį poveikį, o jeigu rašome apie tai, kas mums įdomu ir aktualu, galime patirti dar daugiau teigiamų emocijų. Norite sustiprinti pasitikėjimą savimi? Mėnesį kas vakarą susirašykite po keletą tą dieną nuveiktų naudingų dalykų. Siekiate tapti pozityvesnis, lengviau pastebėti gerus dalykus? Kas vakarą savo užrašuose užfiksuokite keletą tą dieną nutikusių "gėrių". Gal švietė saulė? Paskambino geras draugas? Spėjote sugrįžti namo prieš pat prapliumpant lietui? Suvalgėte skanius pietus? Beje, jeigu norite sulienėti, kas vakarą susirašykite, ką tą dieną suvalgėte, o kas savaitę pasisverkite. Įrodyta, kad šie metodai veikia!

2. Jeigu dirbate protinį darbą, kartais savo rankomis atlikite ką nors labai apčiuopiamo, pvz. išvalykite langus, iššveiskite vonią, iškepkite pyragą ar sutvarkykite spintą, ir stebėkite, kaip tai veikia nuotaiką. Įrodyta, kad žmonės, dirbantys darbus, kurių rezultatai aiškiai matomi, pvz. kepantys duoną ar statantys namus, darbo dienos pabaigoje jaučia mažiau streso, negu tie, kurių darbai abstraktūs.

3. Pažaiskite žaidimą "Jokių pėdsakų". Kad būtų paprasčiau, išsirinkite konkrečią "teritoriją", pvz. virtuvę, vonią ar automobilį, ir apsibrėžkite aiškų laiką, pvz. savaitę. Pamėginkite pasirinktoje "teritorijoje" tą savaitę nepalikti jokių savo buvimo pėdsakų. Jeigu išsirinkote virtuvę, nepalikite joje neplautų indų, kaskart surinkite šiukšles ir nereikalingus daiktus iš automobilio, sutvarkykite vonią. Ir stebėkite, kaip tvarkinga "teritorija" veikia nuotaiką. :)

Jeigu nuspręsite išmėginti čia siūlomus metodus, ar norėsite pasidalinti savais, lauksiu jūsų minčių ir komentarų.

2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Net sudėtingiausia diagnozė nėra nuosprendis

Birželio pabaigoje viena žymiausių JAV kognityvinių terapeučių, dialektinės ir elgesio terapijos (angl.DBT) kūrėja Marsha Linehan laikraščiui New York Times atskleidė iki šiol neviešintus savo gyvenimo faktus apie tai, kad ją pačią daug metų kamavo emociškai nestabilus (arba ribinis) asmenybės sutrikimas, kuriam gydyti pirmiausiai ir buvo skirta jos sukurtoji DBT. (visą straipsnį galima rasti čia)

Vienas iš šio atsiskleidimo tikslų - mažinti žmonių baimes bei koreguoti nuostatas, susijusias su psichiatrinėmis diagnozėmis. Kartais netgi vieno ar kito nerimo sutrikimo diagnozė žmogui gali žmogui sukelti bejėgiškumo, nevilties jausmus: jis pasijunta tarsi antrarūšis, sergantis, kartais netgi nenormalus, nepaisant to, kad nerimo sutrikimai šiandien labai veiksmingai gydomi, ir gavęs reikiamą pagalbą bei išmokęs su savo simptomais tvarkytis žmogus gali gyventi visavertį, turiningą ir prasmingą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Marshos Linehan atsiskleidimas - puiki iliustracija, kad netgi ir daug rimtesnė diagnozė (o prieš keletą dešimtmečių žmonės, kuriems būdavo diagnozuojamas emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, buvo laikomi nepagydomais) - toli gražu neprivalo būti nuosprendis, jeigu žmogus ieško išeičių ir stengiasi.

Marsha Linehan savo gyvenimą įprasmino keliariopai - ji ne tik išmoko rūpintis pati savimi, bet ir remdamasi savo išgyvenimais, patirtimi, žinojimu, kaip jaučiasi emociškai nestabilus žmogus, sukūrė terapiją, kurios efektyvumas pasirodė esantis daug didesnis, negu kurio nors ankstesnio gydymo būdo, taikyto itin sunkiems, labai kenčiantiems, besižudantiems ir besižalojantiems pacientams.

DBT komponentai dėliojosi iš pačios Marshos Linehan patirties. Dialektine ši terapija vadinama todėl, kad sujungia du komponentus - radikalų savęs ir savo esamos situacijos priėmimą bei poreikio keistis suvokimą. Abu jie atsirado iš Marshos Linehan išgyvenimų - kartą maldos metu ji pajuto, kas yra meilė sau, ir šis stiprus potyris padarė jai didelę įtaką (čia galima pamatyti įspūdingą vaizdo įrašą, kuriame M. Linehan pasakoja apie savo patyrimą). Kita vertus, ji suvokė, kad svarbu ne tik mylėti save tokią, kokia yra, t.y. žmogų, kurio emocinės reakcijos gerokai stipresnės, nei daugelio kitų, tačiau ir keisti savo elgesį, t.y. išmokti susidoroti su neigiamomis emocijomis nesigriebiant destruktyvių metodų - žalojimosi ar žudymosi. Dar tolimesnė patirtis parodė, kad nors labai svarbu priimti save ir suprasti, jog būtina keistis, norint tai padaryti būtini įgūdžiai, kurie padėtų efektyviai spręsti kasdienes problemas. Todėl šiuo metu dialektinė elgesio terapija susideda tiek iš asmeninio darbo su terapeutu, tiek grupinio darbo, kuriame lavinami emocijų valdymo, tarpasmeninio bendravimo ir kiti būtini įgūdžiai.

Angliškai asmenybės sutrikimai vadinami "personality disorders", t.y. netvarka, betvarkė asmenybėje. Šios betvarkės niekam nepavyksta sutvarkyti per vieną dieną, tačiau kad ir kokia ta betvarkė bebūtų, kai žmogus nusprendžia, kad savo dienas leis pagal išgales ją tvarkydamas, jo gyvenimas tampa ko gero prasmingiausias, koks tik toje situacijoje gali būti.