5 dalykai, dėl kurių žmonės dažniausiai apgailestauja senatvėje

Galbūt jau esate bent viena ausimi girdėję apie australę slaugytoją Bonnie Ware, parašiusią knygą apie tai, dėl ko dažniausiai apgailestauja žmonės gyvenimo pabaigoje? Save darbe sutikusi daugybę pacientų, gyvenančių paskutines dienas, ji daug su jais bendravo ir dažniausiai jų išsakytas mintis aprašė knygoje "«The Top Five Regrets of the Dying – A Life Transformed by the Dearly Departing". Šis darbas pakeitė ir pačios slaugytojos gyvenimą. Pokalbiai su žmonėmis, kurių gyvenimas ėjo į pabaigą, paskatino ją pačią pakeisti savo gyvenimą taip, kad vėliau tektų kuo mažiau gailėtis.

Mūsų protas turi unikalią savybę ignoruoti faktą, kad kada nors mirsime. Ši savybė mums reikalinga - ji skatina mus stengtis, veikti, tikėti ateitimi. Tačiau kartais, man rodos, žmonės sulaukę senatvės (ar net vidutinio amžiaus) pasijunta tarsi apgauti - staiga jie suvokia, kad atėjo tas gyvenimo etapas, apie kurio egzistavimą jie buvo lyg ir pamiršę! Žmonės staiga atsitokėja, kad atėjo senatvė, kad artėja gyvenimo pabaiga, o toji iliuzija, kad tai niekada neįvyks, buvo taip stipriai juos paveikusi, kad jie lyg ir nepastebėjo, kaip diena po dienos praėjo vienintelis ir nepakartojamas jų gyvenimas. Dienos ėjo, o jie tuo tarpu vis ruošėsi, kada pradės gyventi, kada bus laimingi... O šitai mes tikrai mokame: planuoti būti laimingi, kai tik... Kai baigsime universitetą, kai sukursime šeimą, kai užimsime norimas pareigas, kai vaikai baigs mokslus. Ir taip be galo...

Galbūt žmonių, sulaukusių gyvenimo pabaigos, išsakytos mintys paskatins mus jau dabar, nieko nelaukus, pradėti daryti vieną ar kitą dalyką, kurį tikrai vertiname, tačiau vis atidedame rytdienai, kitai savaite ar kitiems metams. 

Taigi, štai dėl ko apgailestauja žmonės, kuomet suvokia, jog gyvenimas vis dėlto nėra amžinas, ir kad artėja jo pabaiga. Jie gailisi, kad:

1. Turėjo per mažai drąsos gyventi taip, kaip patys norėjo, o ne taip, kaip iš jų tikėjosi kiti. Dažniausiai žmonės išsakė, kad tai jiems sutrukdė siekti to, ko iš tiesų norėjo ir apie ką svajojo. Žvelgdami atgal į prabėgusį gyvenimą jie aiškiai matė svajones, kurių nesiryžo įgyvendinti.
2. Per daug dirbo. Šį apgailestavimą dažniausiai išsakė vyrai. Kadangi ši slaugytoja daugiausiai dirbo su vyresnio amžiaus žmonėmis, gimusiais dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, šie žmonės gyveno tokiu metu, kai moterys dažniau namuose augino vaikus, o vyrai dirbo. Sulaukę garbaus amžiaus šie vyrai apgailestavo, kad darbas neleido jiems skirti pakankamai laiko vaikams ir kitiems brangiems žmonėms.
3. Nedrįso rodyti savo jausmų. Daug žmonių kalbėjo apie tai, kad užgniauždavo savo jausmus, vengdami konfliktų su kitais. Kartais tai lemdavo, kad šie žmonės taip ir neįgyvendindavo savo galimybių, be to, kai kuriuos iš jų susargdino kartėlis, kurį dėl to jautė.
4. Neišsaugojo ryšių su draugais. Kai kurie žmonės likus savaitei iki mirties staiga pajusdavo stiprų norą susirasti senus draugus, tačiau nutrūkus ryšiams tai ne visada pavykdavo. Žmogui, jaučiančiam, kad gyvenimas eina į pabaigą, draugai tampa ypač svarbūs.
5. Neleido sau būti laimingesniems. Pasak slaugytojos, šią mintį jos pacientai išsakydavo ypač dažnai. Atėjus gyvenimo pabaigai jie aiškiai suvokdavo, kad laimė buvo jų pačių pasirinkimas. Žmonės jautėsi įkalinti nusitovėjusių įpročių, pasikeitimų baimė vertė juos dėtis, kad yra patenkinti, nors širdies gilumoje jie jautė, kad ilgisi nuoširdaus juoko ir kitų malonumų.