Ko mus gali išmokyti kalnai ir medžiai

Nuo sausio pabaigos kiekvieną trečiadienio vakarą "Jaunatvės namuose" susitinkame su žmonėmis, baigusiais 8 savaičių streso valdymo programą (šiuo metu baigusiųjų yra dvi grupės, o netrukus pradės bei balandžio pabaigoje baigs mokytis trečia). Šiuose trečiadieniniuose užsiėmimuose lankosi daugiausiai tie, kurie pajuto, kad reguliarios dėmesingumo meditacijos pratybos padeda jiems geriau jaustis, o dalyvavimas grupėje didina motyvaciją ir pasiryžimą šio užsimimo "neužmesti".

Su grupe esame sutarę, kad vienam meditaciniam pratimui skiriame vieną mėnesį, ir visas vasaris buvo skirtas taip vadinamajai kalno meditacijai, kurią atlikdavome kiekvieno susitikimo metu.

Meditacijos metu leisdami iškilti mums pažįstamo ar kada nors matyto kalno vaizdiniui, atkreipiame dėmesį, kad kalnas iš esmės nesikeičia, nors aplink siaučia audros, ant jo krinta lietus ir sniegas, jo paviršius žiemą įšąla, o vasarą atšyla ir sužaliuoja. Suvokdami tai, primename sau, kad ir mūsų įvairios patirtys, nors sukelia mums stiprių emocijų, įvairių minčių, nepakeičia mūsų esmės, savo esybe mes liekame tie patys. Daug žmonių pastebi, kad pusvalandžio susitelkimas į kalno vaizdinį  suteikia stiprybės, stabilumo, jėgos pojūtį, o pratimą atliekant reguliariai,  padeda šį stiprybės bei ramybės pojųtį prisiminti ir sunkiose, daug emocijų ir nemalonių minčių keliančiose situacijose. Jeigu norėtumėte išmėginti kalno meditaciją anglų kalba, vieną jos variantą rasite čia.

Paskutinius du vasario trečiadienius prie kalno meditacijos dar prijungėme papildomą - medžio meditaciją, kurios metu dėmesį sutelkiame į sau pažįstamo ar patinkančio medžio vaizdinį. Šią meditaciją ypač malonu daryti dabar, pavasarį, kuomet žinome, jog visa gamta, o kartu ir medžiai, netrukus pabus po žiemos miego ir džiugins akį įvairiausių formų ir atspalvių žaluma.

Mintyse plėtodami medžio vaizdinį, atkreipiame dėmesį į jo ypatybę niekada nesustoti augti. Kad ir kas nutiktų, ar sąlygos būtų palankios, ar atvirkščiai - būtų sunku, net jeigu medį stipriai aplaužytų audros, jis nesustos augęs iš ieškojęs būdų išleisti naujus ūglius, vėl sužydėti ir vesti vaisius. Šios meditacijos metu turime progą įsisąmoninti, kad nors mūsų kūnas sustoja augęs, savo vidumi mes, kaip ir medis, galime augti visą gyvenimą, nuolat atrasdami naujų būdų plėsti savo galimybes, prisitaikyti prie bet kokia linkme pasikeitusių aplinkybių, skleisti žiedus ir nokinti įvairius vaisius.

Praeitą trečiadienį viena dalyvė po meditacijos papasakojo apie įspūdingą į galvą atėjųsį vaizdinį - kad obelis (meditacijos metu tai buvo jos pasirinktas medis) nepaliauja gyvavusi net tada, kai ją nukerta - dažnai iš likusio kelmo pradeda sprogti naujos šakos.

Tad kai netrukus pradės dygti žolė, skleistis pirmosios gėlės, sprogti medžių pumpurai, galime prisiminti, kad ir mes patys, net jeigu kartais tai pamirštame, kol esame gyvi, nešiojame savyje energijos užtaisą, kuris nori ir ieško būdų augti, skleistis ir duoti vaisių. :)