Kiek sveria stiklinė?

Neseniai Facebook'o platybėse aptikau įdomų puslapį intriguojančiu pavadinimu "Science is Madness", o jame - vieną nestandartinę istoriją. Štai ji:

Psichologė, kalbėdama apie streso valdymą, parodė auditorijai nepilną stiklinę vandens, ir po to, kai dauguma spėjo pagalvoti, jog sulauks gerai žinomo klausimo apie jos pusiau tuštumą ar pilnumą, netikėtai paklausė: "Kiek sveria ši stiklinė?"

Žmonės pradėjo spėlioti, ir spėjimai buvo gana skirtingi - nuo 200 iki  500 gramų, tačiau psichologė atsakė: "Absoliutus svoris iš esmės nesvarbus, daug svarbiau tai, kiek ją laikome. Jeigu palaikysiu stiklinę rankoje minutę, nieko neatsitiks. Jeigu palaikysiu valandą, ranką pradės skaudėti, o jeigu laikysiu visą dieną, vakare jausiuosi kaip suparalyžiuota. Nors stiklinės svoris visais atvejais bus toks pat, kuo ilgiau laikysiu, tuo sunkesnė ji darysis. Panašiai ir su tais dalykais, kurie mums kelia nerimą ar stresą. Jeigu šiek tiek apie juos pagalvosime, nieko neatsitiks. Tačiau jeigu nesiliausime galvoti visą valandą, pradėsime jausti diskomfortą, o praleidę su šiais apmąstymais kiaurą dieną, jausimės kaip suparalyžiuoti ir bejėgiai. Tad nepamirškime laiku padėti stiklinės!"

Šią tikrai vaizdingą analogiją galima pritaikyti ir kai kalbame apie darbų ar užduočių atidėliojimą. Tarkime, mums reikia sutvarkyti vonią, įsukti perdegusią lemputę ar paskambinti kam nors, kam nelabai norisi. Jeigu padarytume tą darbelį iš karto, jis nebūtų toks jau sunkus. Tačiau kuo ilgiau jį atidėliojame (o eksperimentais yra įrodyta, kad mūsų protas labai puikiai fiksuoja ir laiko atmintyje nepadarytus arba neužbaigtus darbus, tuo tarpu užbaigtus gana greitai "ištrina" kaip jau neaktualius), tuo ilgiau laikome jį savo galvose kaip tą stiklinę, ir tuo sunkesnis jis tampa. O jeigu tokių "stiklinių" susikaupia kelios ar keliolika, nieko keisto, kad iš tiesų galime imti jaustis gerokai apsunkę! Tad ką čia bepridursi - nekaupkime stiklinių, jeigu galime jas iš karto pašalinti iš savo akiračio. Ir ką gali žinoti, gal net galime netikėtai atrasti, kad daugelis darbų, kurių buvome linkę vengti, iš tiesų yra lengvesni, nei mums iki šiol atrodė, ypač jeigu beveik niekad nesame bandę jų daryti prieš tai "nepasunkinę" atidėliojimu.

Panašūs dėsniai galioja ir maloniems dalykams. Tik diskomfortą mes paprastai norime sutrumpinti, o malonumus būna smagu  pratęsti, ir tai galime daryti juos suplanuodami bei truputį... atidėdami. Pavyzdžiui, suvalgykite mėgstamą skanėstą ne dabar, o po to, kai parašysite nemalonų laišką. Tuomet jau rašydami laišką žinosite, jog vėliau jūsų laukia malonus atsipalaidavimas. (Tuo tarpu jeigu iš pradžių valgysite saldumyną, o paskui ruošitės rašyti laišką, nemalonios mintys apie jį gali kiek apkartinti malonumą). Arba suplanuokite, kad atlikę du ar tris nemėgstamus buities darbus paskirsite pusantros valandos ir pažiūrėsite norimą filmą. Tuomet jausite du malonumus vienu metu - dėl to, kad žiūrite filmą, ir dėl to, kad jau atlikti keli nemalonūs darbai.

Šie principai labai paprasti, kaip ir daug kas mūsų gyvenime, tačiau jie tikrai veikia. O norint įsitikinti, ar tai tiesa, galima atlikti eksperimentą. Pavyzdžiui, galima savaitę pamėginti taikyti šiuos tris principus praktiškai ir derinti juos tarpusavyje: riboti, kiek galvojame apie tai, ko šiuo metu nelabai galime pakeisti (padėti stiklinę!), o turimą laiką įprasminti iš karto, be atidėliojimų, darant tai, ką svarbu atlikti. Na ir žinoma nepamiršti planuoti malonumų ir šiek tiek juos atidėti, bei, jeigu galima, "suporuoti" su svarbiais, bet ne itin maloniais darbais. Ką gali žinoti, jeigu gerai seksis "poruoti", gal net nepajusime, kaip, užuot valandų valandas mintyse narplioję darbines ar asmenines problemas, baigsime priešvelykinį tvarkymąsi :)