Puikus mokytojas, vardu nerimas

Žmonės, kuriuos vargina stiprus, trukdantis, o kartais ir neviltį keliantis nerimas, dažnai svajoja apie tai, kaip norėtų visiškai jo atsikratyti. Atsibusti vieną rytą ir suprasti, kad nerimo nebėra. (Beje, kai nerimas tampa problema, t.y. kai žmogus suserga nerimo sutrikimu, gana dažnai taip ir būna, kad vienas iš pirmųjų "kontrolinių" klausimų ryte būna "Ar jaučiu nerimą?".) Taip pat gana dažnai žmonės kalba apie tai, kaip norėtų pasveikę visiškai užmiršti tą laikotarpį, kai nerimas jiems trukdė.

Blogoji naujiena, kurią tenka išgirti iš psichologo ar psichiatro šioje situacijoje paprastai būna ta, kad nė vienam iš šių norų nelemta išsipildyti - neįmanoma nugyventi gyvenimo nejaučiant nerimo, ir kol kas mokslas nėra atradęs būdų ištrinti iš žmogaus atminties tam tikrų gyvenimo epizodų. Tačiau yra ir geroji naujiena - kad žmogus vėl jaustųsi gerai, to nereikia! Juk iš tiesų norime ne kažką pamiršti arba kažko niekada nejausti - norime vėl jaustis stiprūs ir valdantys savo gyvenimą, vėl galėti vairuoti, ar važiuoti viešu transportu, ar būti namuose vieni, ar naudotis liftu, ar lankyti paskaitas, ar vaikščioti į darbą, ar būti pobūviuose, ar viešai kalbėti... T.y. norime vėl galėti daryti tai, ko visiškai ar iš dalies vengėme, ar apipynėme įvairiausiais apsauginiais ritualais, nes manėme, kad tose situacijose juntamas nerimas yra pavojingas, ir kad jis  - stipresnis už mus.

Viena iš svarbiausių pamokų, kurias labai svarbu išmokti, jeigu norime, kad nerimas toliau nekartintų mums gyvenimo yra ta, kad MES TIKRAI GALIME JAUSTI NERIMĄ IR TUO PAT METU BŪTI STIPRŪS. Viena iš dažnų mąstymo klaidų, būdingų nerimo varginamiems žmonėms, yra įsitikinimas, kad nerimas reiškia silpnumą ir bejėgiškumą. Suprantama, toks įsitikinimas greičiausiai turi savas priežastis. Vargu, ar nors vienas gimstame taip manydami, greičiausiai to iš kažko išmokstame augdami. Tačiau kol tikime, kad jausdami nerimą esame bejėgiai, tol bent mažiausia nerimo apraiška turi labai didelį šansą išmušti mus iš vėžių ir priversti pasijusti pralaimėjus.

Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, realybėje yra atvirkščiai - jeigu jaučiame, kad tapome nerimo įkaitais, tai jis pats ir yra ne mums trukdantis, o kaip tik svarbiausias mus galintis sustiprinti faktorius, jeigu tik žinome, kaip jo jėgą panaudoti savo naudai. Jeigu nerimas mus vargina, ir norime išmokti jį valdyti be medikamentų, tėra vienintelis kelias - apgalvotai, nuosekliai ir tinkamai pasiruošus eiti į jį keliančias situacijas, leisti sau pajusti jo simptomus ir šitaip įsitikinti, kad be jokių abejonių esame stipresni. Kai tik išdrįstame stoti į šią akistatą, pergalė garantuota - mat vienintelis nerimo šansas laimėti yra įtikinti mus, kad turime akistatos su juo vengti. Paradoksalu, tačiau kai tik liaujamės vengti, kai tik stojame akistaton, "išjaučiame" nerimą ir įsitikiname, kaip jis netrukus atslūgsta, imame greitai stiprėti. Ir kaip tik dėl to, kad medikamentai nuslopina nerimo simptomus, jų veikimas paprastai būna laikinas - mat žmogus tuo metu neturi progos įsitikinti, kad simptomai nėra pavojingi, ir kad jie greitai gęsta, vos pažvelgiame jiems į akis.

Kai kurie vaikai taiko nuostabų instinktyvų baimės ir nerimo reguliavimo metodą - kartais, eidami į gąsdinančią situaciją, jie garsiai sako "Bijau, bijau, bijau, bijau". Bijo ir žengia. Ir kartais net šypsosi tuo pat metu nuoširdžiai bijodami, nes "nežino", kad baimė reiškia bejėgiškumą :) O rimtai kalbant, jie instinktyviai žino tiesą - kad baimė neužkerta mums kelio eiti į ją keliančias situacijas. Be to, vaikas, kartą šitaip nuėjęs į nepavojingą, tik jį gąsdinančią situaciją, kitą kartą į ją eis jau daug lengviau.

Beje, prieš kurį laiką supratau, kad šis metodas veikia ir man. Kai tenka kalbėti nepažįstamai auditorijai, jaučiu nerimą, ir man padeda, kai prieš pradėdama kalbėti, dažniausiai jau stovėdama priešais tuos, kurie manęs klausysis, keletą kartų mintyse sau pasisakau, kad bijau. Leisdama sau tai jausti, tampu stipresnė ir labiau atsipalaidavusi. 

Tiesa, kad ir kaip paprastai tai skambėtų, svarbu suprasti, kad norint išmokti praktiškai taikyti šias strategijas ir valdyti nerimą, gali prireikti šiek tiek laiko (pavyzdžiui, nuosekliai dirbant pagal kognityvinės ir elgesio terapijos principus - maždaug dviejų trijų mėnesių, t.y. 8-12 seansų). Neseniai Didžiojoje Britanijoje atlikti stebėjimai parodė, kad vien tik perkaityti knygą apie jį varginantį nerimo sutrikimą pakanka maždaug vienam iš dešimties nuo nerimo kenčiančių žmonių. Kitiems devyniems prireikia specialisto pagalbos, tačiau kreipusis ši paprastai būna veiksminga.