Savivertė (angl. self-esteem) – tai apibendrinta žmogaus nuomonė apie save ir apie tai, kiek jis vertingas. Ši nuomonė gali būti pozityvi („Aš geras“, „Esu vertinga“) arba negatyvi („Esu bloga“, „Esu nieko vertas“.) Kai apibendrinta nuomonė apie save negatyvi, kalbame apie žemą savivertę. Pasitikėjimas savimi (self-confidence) arba aš efektyvumas (self-efficacy) nėra tas pats, kas savivertė, nes šios sąvokos daugiau nusako žmogaus įsitikinimus apie atskirus savo gebėjimus, o ne apibendrintą nuomonę.
Žmogus, kuriam būdinga žema savivertė: a) dažnai linkęs save kritikuoti, abejoti savimi, nuvertinti savo teigiamas ypatybes ir sutelkti dėmesį į neigiamus bruožus b) sunkiai išreiškia savo poreikius, yra linkęs atsiprašinėti, vengia galimybių ir sunkumų, dažnai būna nuleidęs galvą, susigūžęs, žvilgsnį kreipia į šalį c) dažnai jaučia liūdesį, nerimą, kaltę, gėdą, frustraciją ir pyktį d) dažnai patiria fizinę įtampą, nuovargį, energijos stoką.
Žema savivertė veikia įvairias žmogaus gyvenimo sritis. Tie, kam būdinga žema savivertė: a) mažiau pasiekia mokydamiesi ir dirbdami (nes vengia iššūkių) b) patiria daugiau sunkumų tarpasmeniniuose santykiuose (pvz. nuolat siekia kitų pritarimo, nori jiems įtikti, kartais gali visai vengti artumo arba nuolatos siekti būti išskirtiniai, sulaukti ypatingo dėmesio) c) skurdžiau leidžia laisvalaikį (nes vengia bet kokių užsiėmimų, kur gali būti kitų vertinami) d) mažiau rūpinasi savimi (pvz. piktnaudžiauja alkoholiu, kitomis medžiagomis, nekreipia dėmesio į aprangą, išvaizdą, arba atvirkščiai, tobulina kiekvieną detalę).
Žema savivertė gali įvairiai sąveikauti su kitomis psichologinėmis problemomis. Kartais tai gali būti tam tikro psichikos sutrikimo dalis, pvz. neigiami įsitikinimai apie save yra būdingas depresijos simptomas. Neretai žema savivartė gali išsivystyti ir kaip kitų psichologinių problemų padarinys. Tarkime, jeigu žmogų ilgą laiką kamuoja nerimo sutrikimas, ilgainiui tai ima neigiamai veikti jo savivertę. Kitais atvejais žema savivartė gali tapti naujų problemų priežastimi. Įrodyta, kad jeigu žmogus pasižymi žema savivarte nuo vaikystės ar paauglystės, tai didina riziką susirgti depresija, valgymo sutrikimais, socialine fobija.
Vienų žmonių gyvenimą žema savivertė veikia daugiau, kitų – mažiau. Švelnesniais atvejais neigiami įsitikinimai apie save tampa aktyvūs tik patyrus didesnį stresą, pvz. nutrūkus artimiems santykiams, praradus darbą ar pan., o didžiąją laiko dalį šie žmonės vadovaujasi teigiamais įsitikinimais apie save. Tuo tarpu kitų žmonių neigiami įsitikinimai apie save būna aktyvūs beveik visą laiką, jie gali apskritai neturėti alternatyvaus teigiamų įsitikinimų apie save komplekto. Tuomet neigiamus įsitikinimus apie save šie žmonės laiko vieninteliu savo tikrojo aš atspindžiu.
Kaip formuojasi žema savivertė? Žema savivertė – tai ne faktas, o tik neigiama žmogaus nuomonė apie save. Kaip ir visos nuomonės, ji gali būti bent iš dalies iškreipta arba ir visiškai klaidinga. Šią nuomonę daugiausiai nulemia žmogaus ankstyvieji išgyvenimai (nors kartais gali būti labai reikšmingi ir vėliau gyvenime patiriami sukrečiantys įvykiai). Jeigu jie buvo daugiausiai negatyvūs, tokia, tikėtina, bus ir žmogaus nuomonė apie save. Žinoma, kad su žema saviverte yra susiję tokie neigiami vaikystės išgyvenimai, kaip: a) sistemingas baudimas, poreikių nepaisymas arba išnaudojimas b) negebėjimas atitikti tėvų keliamų reikalavimų c) negebėjimas atitikti bendraamžių grupės keliamų reikalavimų d) buvimas „atpirkimo ožiu“ kitiems žmonėms patiriant neigiamas emocijas ar stresą e) gerų dalykų, pvz. pagyrimų, meilės, šilumos, susidomėjimo, nebuvimas f) buvimas „balta varna“ namuose arba tarp bendraamžių g) priklausymas šeimai ar socialinei grupei, kuri bendruomenėje neigiamai vertinama.
Dėl šių neigiamų išgyvenimų, patiriamų vaikystėje arba ir vėliau gyvenime (pvz. patiriant patyčias darbe, užmezgus artimus santykius su išnaudoti linkusiu partneriu), susiformuoja neigiami įsitikinimai apie save, pvz. „Esu blogas“, „Esu kvaila“, „Esu nieko vertas“, „Nesu pakankamai geras“. Dažnai žmogus gali savo neigiamą nuomonę apie save apibendrinti vienu sakiniu, t.y. turi vieną pagrindinį įsitikinimą (nors neretai jis būna aiškiai nesuformuluotas). Tokia neigiama nuomonė apie save pradeda veikti ir mąstymą, jame atsiranda iškraipymų. Žmogus ima vis daugiau dėmesio kreipti į informaciją, kuri patvirtina neigiamą įsitikinimą, ir ignoruoti tai, kas jį paneigia. Be to, informacija ir interpretuojama iškreiptai, pvz. tai, kas patvirtina neigiamą įsitikinimą, laikoma reikšminga, o priešinga informacija nuvertinama. Ilgainiui taip pat susiformuoja iškreipti lūkesčiai, t.y. pradedama tikėtis, kad įvykiai klostysis nepalankiai, o taip pat išsikreipia prisiminimai, t.y. žmogus geriausiai prisimena tai, kas patvirtina jo neigiamą nuomonę. Susiformuoja uždara sistema, kuri palaiko žemą savivertę ir trukdo žmogui pamatyti, kad tai, ką jis mąsto apie save – tik iškreipta, tendencinga nuomonė, ir kad ta pačią informaciją galima interpretuoti ir kitokiais, galbūt pozityvesniais būdais.
Kad galėtų tvarkytis su neigiamo įsitikinimo apie save keliamomis skausmingomis emocijomis, žmogus susikuria taisykles, kurios jam padėtų neigiamus įsitikinimus „neutralizuoti“ ir kuriomis remiantis pradedama „matuoti“ savivertė. Tokių taisyklių pavyzdžiai galėtų būti „Visada turiu pirmiausiai atsižvelgti į kitus“, „Jeigu pasakysiu, ką galvoju, būsiu atstumta“, „Jeigu visko nedarysiu tobulai, nieko nepasieksiu“, „Turiu nuolat save griežtai kontroliuoti“, „Jeigu nedarysiu visko, ko žmonės iš manęs tikisi, jie mane atstums“, „Geriau nemėginti negu susimauti“, „Turiu niekad niekam neatskleisti savo tikrojo aš“ ir pan.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą