Šios terapijos kūrėjas ir pagrindinis propaguotojas yra britų psichologas Paul Gilbert. Iki pradėdamas dirbti su atjauta jis daug metų tyrinėjo gėdos jausmus ir jų įtaką įvairiai psichopatologijai. Ši apžvalga paremta P. Gilbert straipsniu „Atjaučiančio proto treniravimas“.
Filosofinė pozicija atjautos terapijoje
1) Evoliucijos determinuotas protas (Evolved mind). P. Gilbert teigia, kad priimdami realybę pirmiausia turime pripažinti, jog mūsų protas yra evoliucijos produktas. Žmogaus smegenys, kaip ir kitų gyvūnų, turi gebėjimą jausti tam tikras emocijas (pyktį, nerimą, pasibjaurėjimą, džiaugsmą, geismą), mums būdingos tam tikros gynybinės reakcijos (bėgimas, puolimas, kito pranašumo pripažinimas) bei archetipinės motyvacinės sistemos (pvz. noras užmegzti stabilius ryšius bei siekti tam tikro statuso). Tačiau per paskutinius du milijonus metų žmogaus evoliucijos eiga lėmė, kad mes įgijome ir naujesnes smegenis, kurios mus įgalino mąstyti, suvokti save, fantazuoti, turėti identitetą. Šios senosios ir naujosios smegenys, tarpusavyje sąveikaudamos, gali duoti labai gerus arba labai nekokius rezultatus. Jeigu pasitelkiame naująsias smegenis, kad geriau rūpintumėmės vieni kitais, galime pasiekti puikių rezultatų, tačiau jeigu mūsų smegenis užvaldo negatyvumas, galime prigalvoti ir pridaryti baisių dalykų. Evoliucija lėmė, kad žmogaus smegenys yra painios ir sudėtingos. Mūsų mintis, jausmus ir elgesį gali užvaldyti primityvios emocijos, motyvai, baimės. Būdami skirtingose proto būklėse (states of mind) mes skirtingai mąstome ir jaučiamės, mat tuo metu skirtingos smegenų dalys „įjungiamos“ arba „išjungiamos“. Kartais galime būti šokiruoti to, kaip pasielgiame būdami neigiamai nusiteikę ir orientuodamiesi į grėsmę.
2) Tragiškasis protas (Tragic mind). Priimdami realybę taip pat turime suvokti, kad mūsų gyvenimas ganėtinai trumpas (jeigu pasiseka, jis trunka 25-30 tūkst. dienų). Genetika didele dalimi nulemia mūsų gyvenimo trukmę bei tai, kokiomis ligomis sirgsime. Mūsų vaikai gali mirti nuo leukemijos, cistinės fibrozės arba maliarijos. Daugybė ligų mums gali atimti regėjimą, klausą, arba lėtai mus žudyti (pvz. AIDS arba demencija). Žmonės seniai suprato, kad mes gyvename daugeliu aspektų tragišką gyvenimą, kuriame daug skausmo ir kančios. Daugelis filosofinių ir dvasinių tradicijų mėgino tai paaiškinti. Mūsų bendrų sunkumų ir bendro žmogiškumo suvokimas yra vieni iš tų dalykų, kurie skatina atjautą.
3) Socialinis protas (Social mind). Realybė taip pat yra tokia, kad gyvename pasaulyje, kuriame daug neteisybės ir kančios. Žinome, kad socialinės aplinkybės gerokai nulemia tai, kaip bręsta mūsų smegenys, formuojasi vertybės ir savastis. Žmogus, kuris gimsta pvz. stambių Pietų Amerikos narkotikų prekeivių šeimoje, turi labai mažai šansų pvz. tapti gydytoju. Žiūrėdami į klientus psichologai dažnai mato tik vieną iš daugelio galimų versijų, kuo žmogus galėjo tapti. Jų darbas yra padėti žmogui suprasti, ar jis nori ir gali vystyti kitas savo puses.
Tai ne mūsų kaltė
Bendras supratimas apie mūsų smegenų ir proto prigimtį padeda suprasti ir pripažinti, kad daugelis to, kas vyksta mūsų galvose, yra ne mūsų darbo vaisius ir todėl mes nesame dėl to kalti. To suvokimas gali būti labai svarbus žmogui, sergančiam depresija arba jaučiančiam, kad jis nevaldo savo psichikos. Dirbant su žmonėmis, kuriems diagnozuotas ribinis asmenybės sutrikimas, tai gerokai padeda sumažinti gėdos jausmą, nes šie žmonės dažnai jaučiasi, kad yra blogi, pamišę, arba kad jų smegenys keistos, bei kad ši diagnozė rodo, jog kažkas su jais yra tikrai labai blogai.
Tačiau nors ir labai naudinga padėti žmonėms suvokti, kad tai, kaip veikia jų smegenys, nėra jų kaltė, tai tik pradžia. Nes tik pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už tai, kad jo protas išmoktų veikti taip, jog tiek pats žmogus, tiek aplink jį esantieji jaustųsi laimingi.
Svarbiausi moksliniai faktai
Į atjautą orientuota terapija remiasi dviejų svarbiausių procesų tyrimais: 1) pirminių žmogaus emocinės reguliacijos sistemų evoliucijos, bei 2) mūsų kitais besirūpinančio elgesio evoliucijos, kuris ypač (bet ne tik) pasireiškia per prieraišumo sistemą.
Žmonės, kaip ir kiti žinduoliai, yra motyvuoti siekti tam tikrų dalykų, pvz. maisto, sekso, prisirišimo bei priėmimo grupėje. Po šiomis motyvacinėmis sistemomis slypi emocijos, kurios yra mūsų vedliai, nurodantys potencialias grėsmes bei galimybes. Depue ir Morrone-Strupynski apibrėžė tris emocinės reguliacijos sistemas: a) grėsmės sistemą (threat system), b) į pasiekimus orientuotą sistemą (achievement-focused system) bei c) pasitenkinimo/nusiraminimo sistemą (contentment/soothing system).
Grėsmės sistema yra jautri pavojams bei į juos reaguoja. Psichikos sveikatos problemos dažnai būna susijusios su grėsmės sistemos aktyvumu, kuomet nuo grėsmės saugančios emocijos, tokios kaip pyktis, nerimas ir pasibjaurėjimas, tampa pernelyg lengvai aktyvuojamos, labai intensyvios ir trunka per ilgai. Su šiomis emocijomis būna susijusios tokios elgesio tendencijos kaip bėgimas, kova, pasidavimas ir vengimas.
Į pasiekimus orientuota sistema mus skatina ieškoti apdovanojimų. Tai suteikianti energijos dopaminerginė sistema. Kai nutinka kažkas gero, pvz. mes laimime loterijoje, gauname paaukštinimą, arba pradedame susitikinėti su geidžiamu partneriu, jaučiame, kaip užplūsta dopaminas ir apima teigiamos emocijos. Kartais žmonės gali pernelyg pasikliauti šia sistema reguliuodami grėsmes, tuomet jie gali pvz. labai orientuotis į pasiekimus, kad išvengtų pažeidžiamumo, tuštumos arba atmetimo jausmų.
Trečioji, į pasitenkinimą orientuota sistema atsako už tokias teigiamas emocijas kaip ramus pasitenkinimas ir gerovė be grėsmės ir siekimo atspalvių. Depue ir Morrone-Strupynski teigia, kad ši sistema susijusi su endorfinais. Ji taip pat atlieka svarbų vaidmenį formuojantis prieraišumui per neurohormoną oksitociną. Šiltas bendravimas tarp tėvų ir vaikų stimuliuoja šią sistemą. Svarbu tai, kad ši sistema taip pat reguliuoja grėsmę. Pvz. neigiamų emocijų apimtas vaikas siekia tėvų nuraminimo, ir tėvų rūpestingo elgesio dėka nurimsta.
Nors iš tiesų emocijų reguliavimo sistemos yra daug sudėtingesnės, toks supaprastintas paaiškinimas gali būti naudingas ir padėti klientams suprasti, kad gerumas ir atjauta gali būti labai naudingi ir gydantys, ir kartu sunkiai pasiekiami. Daugelis klientų su įsisenėjusiomis problemomis dažnai pastebi, kad jiems sunku save nuraminti, o taip pat jie neturi aiškių prisiminimų, kad juos būtų nuraminę kiti žmonės. Pernelyg save kritikuojantys žmonės taip pat sunkiai generuoja raminančius, atjaučiančius vaizdinius bei mintis. Atjautos terapijoje manoma, kad kai kurių žmonių emocinės sistemos, reguliuojančios ramybę bei saugumą, nėra gerai išvystytos, todėl kartais pati atjauta žmonėms gali atrodyti grėsminga.
Kadangi rūpestingas elgesys ir motyvai yra ramybės ir saugumo potyrių raktas, atjautos terapijoje į tai sutelkiamas pagrindinis dėmesys. Šioje terapijoje žmonės mokomi naujai sureguliuoti minėtas tris emocijų reguliavimo sistemas, ypač mokantis nusiraminti pačiam, jausti sau atjautą bei atitinkamai elgtis su kitais.
Pratimai
Atjautos terapija yra daugiamodalinė ir remiasi įvairiomis intervencijomis. Vienas iš svarbių jos komponentų yra budistinis kelias, lavinantis atjautą ir susidedantis iš atjaučiančio elgesio, kalbos, gyvumo, mąstymo, jausenos, dėmesio ir meditacijos. Dėmesingumo (mindfulness) praktika yra svarbus atjautos lavinimo instrumentas, nes padeda geriau pastebėti, kas vyksta mūsų galvose. Be to, atjautos praktikoje taikomi keturių tipų vaizduotės pratimai.
1) Vidinio atjaučiančio aš lavinimas. Šių pratimų metu stengiasi sutelkti dėmesį į atjaučiančio aš pajautimo lavinimą. Klientas skatinamas, panašiai kaip aktorius, įeiti į tam tikrą vaidmenį. Jis paprašomas atlikti trumpą atsipalaidavimo pratimą, o paskui įsivaizduoti, kad yra giliai atjaučiantis žmogus, pasižymintis tokiomis savybėmis kaip išmintis, stiprybė ir šiluma, t.y. įsivaizduoti save tokį, koks norėtų būti.
2) Atjauta, plūstanti iš mūsų į kitus žmones. Šių pratimų metu dėmesys sutelkiamas į atjautą kitoms gyvoms būtybėms. Iš pradžių galima koncentruotis į naminius gyvūnus, draugus, giminaičius, linkint jiems būti laimingiems ir nepatirti kančios.
3) Atjauta, plūstanti į mus. Šių pratimų metu protas sutelkiamas į atsivėrimą kitų gerumui. Įsivaizduojamas kitas žmogus, nuoširdžiai besistengiantis mums padėti sumažinti kančią ir trokštantis mums laimės. Įsivaizduojame, kaip iš kito žmogaus plūsta į mus nukreipta išmintis, stiprybė, šiluma ir atsidavimas.
4) Atjauta sau. Čia siekiama lavinti jausmus, mintis ir patirtis, sutelktas į atjautą sau. Tuo tikslu įvairiai derinami anksčiau aprašyti pratimai.
Atjautos praktikoje taip pat pasitelkiamas atjaučiantis elgesys, mąstymas ir jausena. Vienas tokio pobūdžio pratimas yra atjaučiančio laiško rašymas. Jį žmonės rašo sau, žvelgdami į save atjaučiančios savęs dalies arba kito atjaučiančio žmogaus akimis. Tai gali jiems padėti kitaip pažvelgti į savo jausmus bei juos priimti. Leary ir kiti pastebėjo, kad išmokę sau rašyti atjaučiančius laiškus studentai efektyviau tvarkėsi su kasdienio gyvenimo sunkumais.
Šie pratimai gali padėti žmonėms atpažinti tam tikras savo mąstymo tendencijas. Vėliau galima atpažinti, kokios mintys, jausmai ir elgesio tendencijos būdingos piktam „aš“, išsigandusiam „aš“ ir atjaučiančiam „aš“. Klientams gali būti naudinga mokytis sutelkti dėmesį į šiuos skirtingus „aš“. Tuo tikslu klientas gali tiesiog sėdėdamas kėdėje pajusti savo piktą, kritišką, išsigandusį „aš“ bei įvardinti kylančias mintis ir jausmus, o paskui persėsti į kitą kėdę, priklausančią atjaučiančiam „aš“. Šiuo perėjimo momentu paskiriama laiko ritmingam kvėpavimui ir susitelkiama į atjautos jausmus. Atjaučiantis „aš“ įsivaizduojamas kaip išmintingas ir stiprus, galingas ir dominuojantis. Kai klientas pajunta, kad jo atjaučiantis „aš“ tapo maksimaliai aktyvus, treniruojamasi perduoti jaučiamą atjautą visiems kitiems „aš“, sėdėjusiems ankstesnėje kėdėje. Iš pradžių nesiekiama piktą arba kritišką „aš“ pakeisti. Po kurio laiko jie gali panorėti įsitraukti į dialogą.
Į atjautą orientuota terapija buvo daugiausiai tyrinėjama pastaruosius 10 metų. Praktika, kurios metu įsivaizduojama atjauta kitiems, kuomet žmogus lavina gebėjimą jausti atjautą visoms gyvoms būtybėms, keičia smegenų frontalinę žievę bei imuninę sistemą. Frederick ir kolegos nustatė, kad gerumo ir meilės meditacijos (t.y. atjauta, nukreipta į save ir į kitus žmones), stiprina teigiamas emocijas, sąmoningumą, gyvenimo tikslo pojūtį bei socialinę paramą, bei silpnina ligų simptomus.
Pace ir kolegos nustatė, kad atjautos meditacija per šešias savaites pagerina imuninės sistemos veiklą bei optimizuoja neuroendokrinines ir elgesio reakcijas į stresą. Taip pat nustatyta, kad jeigu žmogus žvelgia į liūdnus veidus neutraliai arba su atjauta, tai susilpnina tas neurofiziologines reakcijas, kurias jam sukelia šie veidai. Atjautos lavinimas taip pat sumažina lėtine depresija sergančių žmonių savikritiškumą ir gėdos jausmą.
Atjautos baimė
Nors į atjautą orientuotos terapijos teorinis pagrindas gana paprastas, šią terapiją taikyti gali būti sunku, nes kai kurie žmonės jaučia gilią atjautos baimę ir jai priešinasi. Jiems gali būti būdingi įsitikinimai, kad atjauta yra silpnumo arba savęs lepinimo požymis. Galbūt jie jaučia, kad gerumas sukelia stiprų meilės ir ryšio su kitais žmonėmis troškimą, kuris savo ruožtu sukelia gedėjimo pojūtį. Taip pat gali būti, kad jiems būdingi prisiminimai, kuriuose artumas ir gerumas susijęs su išnaudojimu, arba galbūt jie patyrė, kaip geras tėvas arba mama staiga pavirsdavo agresyviu ir atstumiančiu.
Šiuo metu turimi duomenys rodo, kad stipriai linkę save kritikuoti žmonės ypač dažnai suvokia atjautą kaip grėsmę. Todėl terapeutui neretai tenka dirbti su šiomis baimėmis ir pasipriešinimu, ir dažnai tai užima laiko. Jeigu žmogus bijo atjautos, tenka mažinti jo jautrumą teigiamoms emocijos (t.y. nujautrinti). Psichoterapeutai yra įpratę mažinti jautrumą neigiamoms emocijoms, tačiau kartais tenka tą patį atlikti ir su teigiamomis, ypač su tomis, kurios susiję su saugumo, pasitenkinimo, socialinių ryšių ir pasitikėjimo išgyvenimais. Pirmasis žingsnis visuomet būna paaiškinti klientams, kodėl jiems svarbu lavinti gebėjimą jausti pasitenkinimą ir atjautą sau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą