Trečias svarbus žingsnis didinat savivertę – mokymasis priimti save. Daugelis žmonių, kuriuos vargina žema savivertė, turi neigiamų įsitikinimų apie pozityvias mintis savęs atžvilgiu. Dažnai jie taip pat neigiamai reaguoja, kai kiti žmonės teigiamai kalba apie save, pvz. „Esu graži“, „Aš talentingas“, „Aš puikiai gaminu valgyti“. Išgirdus tokius pasisakymus žemos savivertės kamuojam žmogui gali kilti tokių minčių kaip „Pagyrų puodas“, „Kas ji manosi esanti“ ir pan. Jie taip pat galvoja, kad jeigu šitaip pasisakytų apie save, tai būtų rizikinga, nepatogu ir pan, t.y. savo stipriųjų pusių įvardijimas jiems atrodo tolygus puikavimuisi. Be to, jie tarsi bijo, kad jeigu pasakys ką nors gero apie save, tai kitas žmogus atsakys „Ne, taip nėra“ arba „Tikrai? Aš taip nepasakyčiau“ ar pan. Beveik taip pat pavojinga gali atrodyti ir tyliai teigiamai galvoti apie save, tačiau tokie įsitikinimai labai trukdo, jeigu žmogus nori didinti savivertę.
Pradedant dirbti šioje srityje žmogui gali būti labai naudinga susidaryti savo teigiamų savybių, gebėjimų, pasiekimų, talentų ir pan. sąrašą. Vėliau labai svarbu treniruotis pastebėti savo teigiamus poelgius, pasiekimus, išgyvenimus kasdienybėje. Geriausia iš pradžių tai fiksuoti dienoraštyje, kad atsirastų įgūdis, nes jeigu žmogaus savivertė žema, tai greičiausiai jis įpratęs pastebėti įvairias nesėkmes. Dar vienas naudingas įgūdis – išmokti pastebėti, kas teikia džiaugsmą bei pasitenkinimą, ir planingai įtraukti tokius užsiėmimus į savo dienotvarkę (tai pasakytina tiek apie darbus, tiek apie laisvalaikio užsiėmimus).
Kitas svarbus darbo etapas – nuo neigiamų įsitikinimų „saugančių“ taisyklių keitimas. Būtent iš šių taisyklių kyla gąsdinančios prielaidos ir save kritikuojančios mintys, jos taip pat nulemia, kokias „apsisaugojimo“ strategijas žmogus kasdien taiko. Dirbant su taisyklėmis pirmiausiai svarbu jas atpažinti. Tuo tikslu gali būti pasitelkiamas žemyn nukreiptų rodyklių metodas, kai pradedant nuo automatinės minties vis klausiama, kas būtų, jeigu tai būtų tiesa. Taisykles taip pat padeda identifikuoti tai, kaip asmuo vertina save ir kitus žmones, kokie posakiai buvo dažni kilmės šeimoje ir pan.
Identifikavus taisykles siekiama, kad žmogus suprastų, kaip jos susiformavo ir kodėl išliko, tačiau kartu išmoktų įvertinti jų privalumus ir trūkumus dabartiniame gyvenimo etape. Gana dažnai taisyklės perimamos iš tėvų, tačiau svarbu suprasti, kad jos niekam nėra įgimtos, tik išmoktos. Be to, kiekvieno žmogaus taisyklės yra unikalios, t.y. kiekvienas turi tik jam būdingą taisyklių rinkinį. Taisyklės visuomet būna susijusios su stipriomis emocijomis, kurios aktyvuojamos kaskart, kai iškyla grėsmė pažeisti taisyklę. Todėl taisyklių laikymasis apsaugo nuo šių emocijų, tačiau kartu užtikrina, kad žema savivertė tokia ir išliks, nes žmogus netenka galimybės įgauti pozityvios patirties. Be to, kai kurios taisyklės tokios griežtos, kad jų neįmanoma laikytis (pvz. „Turiu niekada nepadaryti klaidų“), todėl tokios taisyklės besilaikantis žmogus neišvengiamai dažnai blogai jaučiasi.
Galiausiai, surinkus pakankamai informacijos apie taisykles, kaip ir dirbant su baimingomis prielaidomis bei save kritikuojančiomis mintimis, suformuluojamos alternatyvios, daugiau realybę atitinkančios taisyklės bei suplanuojama, kaip jas galima išmėginti. Dar viena problema ta, kad žmonės dažnai susieja savo vertę su dalykais, kurių niekas negali garantuoti. Pavyzdžiui, vienam būti vertingam gali reikšti turėti puikų darbą, kitam – klestinčia šeimą, trečiam – turėti puikią sveikatą, ketvirtam – puikiai atrodyti, penktam – turėti partnerį, tačiau nė vienas negali būti tikras, kad šių dalykų nepraras. Žmogus jaučiasi daug stabiliau, jeigu savo vertę sieja su tuo, koks yra, ar tiesiog su tuo, kad egzistuoja.
Paskutinis terapinio darbo etapas – tai darbas su žmogaus neigiamu kertiniu (t.y. apibendrintu) įsitikinimu apie save. Šiuo tikslu pirmiausiai, jeigu apibendrintas įsitikinimas dar nėra aiškiai įvardintas, reikia tai padaryti. Tam žmogus gali prisiminti savo patirtus išgyvenimus, kurie lėmė, kad jis ėmė blogai apie save galvoti, kokius balsus jis „girdi“ savo galvoje, apie tai galvodamas, kokiais žodžiais jis buvo vadinamas, kai sulaukdavo kritikos. Kitas informacijos šaltinis – baimės, slypinčios už baimingų prielaidų, t.y. minčių apie tai, kas blogo gali nutikti. Daug informacijos galima rasti ir save kritikuojančiose mintyse bei mintyse, kurios „draudžia“ pripažinti savo stipriąsias puses. Šiuo atveju vėl gali būti taikomas anksčiau minėtas žemyn nukreiptų rodyklių metodas.
Įvardijus neigiamą įsitikinimą, apsvarstoma, kokia informacija jis remiasi (įvairiais patirtais įvykiais, sau priskiriamomis savybėmis ir pan.) ir kaip dar šią informaciją būtų galima paaiškinti. Pavyzdžiui, žmogus gali užduoti sau tokius klausimus: „Be to, kad esu nevykėlis, kaip dar galima paaiškinti mano dabartines problemas?“arba „Kaip dar, be to, kad nebuvau verta meilės ir pagarbos, galima paaiškinti blogą kitų žmonių elgesį su manimi?“, „Ar sąžininga apie save spręsti tik iš to, kas praeityje nepasisekė?“, „Ar racionalu save vertinti tik pagal kelis konkrečius trūkumus?“, „Ar naudinga leisti, kad mano savivertė priklausytų nuo rigidiškų minčių apie tai, koks privalau būti?“. Kaip ir ankstesniuose darbo etapuose, labai svarbu suformuluoti funkcionalesnį ir pozityvesnį naują įsitikinimą apie save bei atidžiai peržvelgti, kokie įrodymai rodo, jog naujas įsitikinimas teisingas, o senas – klaidingas. Galiausiai svarbu toliau eksperimentuoti ir rinkti įrodymus, patvirtinančius naujojo įsitikinimo teisingumą.
Kadangi dažnai žema savivertė paprastai žmogų kamuoja ilgą laiką, terapinis darbas gali trukti ne vieną mėnesį. Jį užbaigiant svarbu susidaryti planą, kuriuo remdamasis žmogus toliau dirbs įtvirtindamas savo savivertę ir nuolat taikys įgytus naujus, funkcionalius mąstymo įgūdžius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą