Jei manome, kad skaudės ilgai, atrodo, kad skauda labiau

Ar žinojote, kad tai, kiek laiko "planuojame" jausti skausmą, koreguoja skausmo stiprumo suvokimą? Neseniai perskaičiau apie paprastą, tačiau gražiai tai iliustruojantį tyrimą. Savanoriai buvo prašomi pamerkti ranką į ledinį vandenį. Kas bandė tai daryti, žino, kad netrukus dėl to kyla skausmas. Pusei savanorių buvo pasakyta, kad ranką reikės laikyti vandenyje 10 minučių, o kitiems - kad minutę. Praėjus nepilnai minutei visi buvo paprašyti ištraukti ranką iš vandens ir įvertinti, kokio stiprumo skausmą jautė. Pasirodė, kad tie, kurie manė, jog kentėti reikės dar ilgai, skausmą įvertino kaip gerokai stipresnį, nei tie, kurie žinojo, kad netrukus ranką galės ištrakti.

Vadinasi, labai tikėtina, kad dalis skausmo, kurį jautė maniusieji, jog kentėti reikės dar ilgai, buvo ne fizinis, o psichologinis, t.y. sukeltas minčių apie tai, kad dar ilgai bus nemalonu, kad bus sunku ištverti ir pan.

Apie tai jau keletą dešimtmečių kalba žinomas JAV gydytojas ir dėmesingumo (Mindfulness) meditacijos propaguotojas Jon Kaban-Zinn. Jo ir kolegų vedamus meditacijos kursus stresui mažinti (angl. Mindfulness-Based Stress Reduction, arba MBSR) baigė tukstančiai žmonių. Didelė dalis jų į šiuo kursus nukreipiami dėl kenčiamo lėtinio skausmo. Kai meditacijos pratybų pagalba žmogaus santykis su skausmu pasikeičia, kai jis išmoksta nekurti sau papildomos kančios prognozuodamas niūrią ateitį ir galvodamas apie tai, kaip ilgai skaudės, kai priima, kad kol kas tereikia priimti ir pakelti šią akimirką jaučiamą skaumą, skausmas savaime sumažėja ir kartu ima rastis laiko pastebėti daugelį kitų dalykų, vykstančių šalia skausmo. Gal šalia to, kad mums skauda, mes šią akimirką žiūrime į po sniegą braidantį vaiką ir džiaugiamės juo? Gal šeimos narys ką tik pagamino mūsų mėgstamo valgio ir pakvietė prie stalo? Gal ką tik pastebėjome, kad pražydo mūsų mėgstama gėlė? Kuo labiau esame čia ir dabar, tuo labiau, šalia skausmo, randame laiko patirti daug kitų dalykų, ir tuo mažiau ima atrodyti, kad jeigu kažką skauda, tai visa kita neišvengiamai bus sugadinta.

Panašiai ir su neigiamomis emocijomis. Psichologai yra pastebėję, kad vieni žmonės bijo neigiamų emocijų daugiau, negu kiti. Taip pat žinoma, kad vieni yra biologiškai užprogramuoti jausti stipresnes neigiamas emocijas, nei kiti, be to, jos ilgiau trunka ir lėčiau nuslopsta. Tikėtina, kad stipriau neigiamas emocijas jaučiantys žmonės bus labiau linkę jų bijoti ir mėginti vengti. Tačiau kadangi jų išvengti neįmanoma, kartais susikuriame dar daugiau kančios kamuodami save mintimis apie tai, kaip mums negera ir kad dar ilgai taip bus. Čia slypi savotiškas paradokas, nes iš esmės tai tiesa: šiems žmonėms tikrai fiziškai ar dvasiškai skauda ilgiau negu kitiems, tačiau kuo daugiau žmogus apie tai mąsto, tuo labiau kančia stiprėja ir ilgėja.

Apie tai, kaip skausmas ar neigiamos emocijos mus gali savotiškai pagauti ir įkalinti, J. Kabat-Zinn rašo pasitelkdamas beždžionių gaudymo metaforą. Nepamenu kokios šalies gyventojai gaudo beždžiones taip: kokoso kevale iškerta skylę ir įdėda į vidų gabalėlį banano. Skylė turi būti tokio didumo, kad atgniaužta beždžionės plaštaka lįstų, o sugniaužta į kumštį - ne. Beždžionė aptinka bananą, įkiša plaštaką į riešutą ir sugniaužia laimikį. Ir ji jau spaustuose! Viskas, ko bezdžionei reikia -tai atgniaužti plaštaką, ir tada ji galėtų ją ištraukti. Tačiau ji nenori paleisti banano, ir tampa medžiotojo laimikiu. Panašiai ir mes kartais įsikimbame savo niūrių prognozių, ir jaudindamiesi dėl ateities nepastebime to, ką galime padaryti dabar, kad toji ateitis būtų kuo geresnė.

Tad kuo mažiau spėsime ateitį, kuo daugiau išmoksime rūpintis tik tuo liūdesiu arba nerimu, kurį jaučiame šią akimirką, tuo lengviau save nuraminsime. Juk daug lengviau numaldyti šią akimirką jaučiamą nerimą, negu visą nerimą, kurį, kaip manome, jausime, tarkime, per kelias ateinančias savaites. Tereikia pasirūpinti tuo, kas vyksta šią akimirką. Tuo, kas vyks kitą, pasirūpinsime, kai ji ateis. Išmintingi senoliai sakydavo, kad reikia rūpintis šiandiena, o rytojus pats savimi pasirūpins. Kai kalbame apie bet kokį neišvengiamą (fizinį ar psichologinį, dvasinį) skausmą, tai - šventa tiesa.