Vakar mačiau filmą "Juodoji gulbė". Jis išties įspūdingas. Toks įspūdingas, kad net nelabai norisi analizuoti, dekonstruoti, mėginti suprasti ir paaiškinti kas, kaip ir kodėl. Galima į jį žiūrėti tiesiog kaip į vientisą puikų reginį. Kita vertus, tai - puiki proga pamąstyti apie tai, kaip talentingos moters gyvenimas labai anksti nutrūksta dėl rimtų psichologinių problemų.
Pagrindinei filmo veikėjai, baleto šokėjai Ninai, egzistuoja tik viena galima gyvenimo versija - ji privalo pasiekti karjeros viršūnę. Šią įdėją jai įdiegė mama - taip pat buvusi baleto šokėja, greičiausiai turėjusi didelių ambicijų, tačiau svaiginančios karjeros nepadariusi. Tai, kad tėvai gana dažnai per vaikus siekia įgyvendinti savo svajones - klasika. Tokių pavyzdžių galima rasti ir meno kūriniuose, ir realiame gyvenime. Tačiau jeigu tėvas arba mama žiūri į savo vaiką ne kaip į atskirą individą, kuris pats pasirinks savo gyvenimo kelią, o kaip į savo planų įgyvendintoją, toks tėvas arba mama yra narcistiškas. Jo poreikiai jam svarbesni už vaiko poreikius. Tai, ko nori jis, svarbiau už tai, ko nori vaikas. Ir, kaip rašiau nesename blogo įraše "Kelias iš narcicizmo", narcistiškų tevų vaikai patys dažnai tampa narcistiški. Jie neturi tvirto savojo "aš", neturi bazinio suvokimo, kad yra svarbūs ir vertingi dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Jie jaučiasi nuolat privalantys įrodinėti savo svarbumą tiek sau, tiek kitiems. Susilaukę vaikų, jie gali vėl mėginti per juos tapti "reikšmingi", neleisdami vaikams būti savimi, ir taip užburtas ratas sukasi toliau.
Taigi, ir pati Nina temato tik vieną galimą savo gyvenimo kelią - pasiekti visa tai, kas nepavyko mamai. Tačiau tam tikri bruožai jai gerokai kliudo. Kai kalbama apie sėkmingus žmones, sakoma, kad jie paprastai turi planą B. Tai reiškia, kad jie žino, jog jeigu nepasiseks planas A (nors to jie norėtų labiausiai), jie turi alternatyvą. Kad galėtum taip mąstyti, pirmiausia būtina priimti tai, kad planas A gali ir nepasisekti, ir kad dėl to pasaulis nesugrius, nors ir bus liūdna. Būtina mokėti pasakyti sau: "Aš padarysiu viską, kad pasisektų planas A, tačiau jeigu vis dėlto nepavyktų, imsiuosi vykdyti planą B." Kaip tik šito gebėjimo Nina neturi. Ji teturi tik vieną planą - tapti tobula balerina, ir nuo to priklauso visa jos kaip žmogaus vertė. Joks kitas planas nėra pakankamai geras. Deja, ir šis jos vienintelis planas yra neįmanomas, nes tobulumas galimas tik trumpomis akimirkomis. Greičiausiai ji ir pati tai iš dalies suvokia - nes vos tik paragavusi tobulumo skonio, pasirenka mirtį. Ninai tokia būtina tobulumo iliuzija, kad ji verčiau renkasi gyventi labai trumpai, bet įsivaizduojamai tobulai, negu gyventi ilgiau ir patirti įvairias realybės spalvas, įvairias savo egzistencijos puses.
Kitas labai svarbus sėkmingai gyvenančių žmonių gebėjimas - mokėjimas atsiduoti siekiamam tikslui. Atsidavimo Ninai tikrai pakanka. Jai taip pat pakanka ir talento, nes iš daugybės teatro šokėjų pagrindiniam vaidmeniui parenkama būtent ji. Tačiau būtent todėl, kad neturi plano B, ji yra be galo pažeidžiama. Kadangi negebėjimas tobulai atlikti paskirto vaidmens jai atrodo tolygus pražūčiai, mergina išgyvena be galo stiprų nerimą. Viena vertus, ji lyg ir artėja prie savo svajonės būti tobula išsipildymo, kita vertus - nuolat išgyvena baimę dėl to, kas bus, jeigu nepavyks. Įspūdingas mąstymo "Viskas arba nieko", labai būdingo ribiniam ir narcistiniam asmenybės sutrikimui, pavyzdys. Jeigu pamąstytume, kaip įvykiai galėtų klostytis toliau, taptų akivaizdu, kad Nina niekaip negalėtų visą laiką būti tobula. Net jeigu nebūtų mirusi iškart po premjerinio spektaklio, ir kurį laiką būtų teatro prima balerina, tai netruktų amžinai. Anksčiau ar vėliau jai vis tiek prireiktų plano B - galbūt tapti kitų balerinų mokytoja, galbūt pasirinkti dar kitokią veiklą. Kiekvienam būtina suvokti, kad jis nėra Dievas, ir jo buvimas šlovės viršūnėje, kai gali jaustis beveik Dievu, truks tik ribotą laiką. Šiam perėjimui akivaizdžiai buvo nepasiruošusi ir ankstesnė prima balerina Betė, kuriai teko užleisti savo vietą Ninai. Betė, negalėdama susitvarkyti su neigiamomis emocijomis dėl prarastos šlovės, pasirenka savidestrukciją: girta išeina į gatvę, pakliuva po automobiliu, ir susilaužo abi kojas. Ją ligoninėje aplankiusiai Ninai Betė apie save pasako, kad yra niekas. Vėl juodai - baltas mąstymas. Vėl viskas arba nieko. Vėl tik buvimas pirmąja arba niekuo.
Betės likimas labai išgąsdina Niną, nes ji mato, kad šlovė, į kurią ji dar tik žengia, kažkada baigiasi. Nina anksčiau laikė Betę tokia tobula, kad net pasivogė jos daiktų, kad tik būtų panaši į ją. Susidūrimas su dievintos Betės pažeidžiamumu Ninai kelia siaubą.
Tas siaubas toks stiprus, kad ji ima nebeatskirti tikrovės nuo savo fantazijų. Jai atrodo, kad kita šokėja visaip mėgina ją sužlugdyti ir atimti trokštamą vaidmenį. Nors realiai Nina kopia į šlovės viršūnę, ji jaučiasi taip, tarsi ta šlovė jau būtų iš jos atimama. Tik trumpomis akimirkomis jai pavyksta pasidžiaugti tuo, kad kuria iki šiol reikšmingiausią savo gyvenimo vaidmenį. Daug daugiau laiko ji jaučia nerimą, baimę, siaubą, daugiausiai - dėl savo pačios proto kuriamų kliedesių ir haliucinacijų apie tariamus pavojus. Šiame filme tikrai puikiai parodyta tai, kaip žmogaus emocinę būklę lemia ne tai, kas vyksta realybėje, o kaip jis ją mato. Kuo daugiau įvairių iškraipymų, tuo daugiau neigiamų emocijų, kurioms realybėje iš tiesų nėra pagrindo.
Ninos personažas labai gražiai atspindi ir dar vieną narcistiško žmogaus pusę - viena vertus, jai niekas daugiau nerūpi, tik tai, ar JI bus tobula. Kita vertus, pats tobulumas toks svarbus, kad net ji pati kaip žmogus sau nesvarbi. Nesvarbu asmeninis gyvenimas. Nesvarbu savęs žalojimas, tai, kad kamuoja kliedesiai ir haliucinacijos. Taip pat nesvarbūs ir kiti žmonės, pvz. tai, kad ji neva (tai irgi haliucinacija) nužudo savo konkurentę. Nina gali nustumti į šalį, tiesiog nušluoti iš savo tako viską, kas jai bando trukdyti paragauti taip ilgai alkto tobulumo. Viską, netgi įsivaizduojamą mirusios konkurentė kūną.
Tai tikrai įspūdingas ir skatinantis susimąstyti filmas. Tiesa, bent jau man jį apmąstyti pavyko tik po kurio laiko, nes žiūrint kyla be galo stiprios emocijos. Herojės išgyvenimai, jos patiriama nuolat auganti įtampa, nerimas, atskleidžiami tikrai įtaigiai ir įspūdingai.
Psichologinė ir filosofinė šio filmo analizė, gal kam bus įdomu - http://blip.tv/file/4616227
AtsakytiPanaikintiO aš manau, kad šitame "narcizų darželyje", kuris kontroliuojančios motinos dėka, buvo visas sutrikusios merginos gyvenimas, Nina visiškai neturėjo pasirinkimo, nes niekam ji iš tikrųjų ir nerūpėjo, visi buvo užsiėmę savimi ir į aplinkinius žiūrėjo tik kaip į priemones savo poreikiu tenkinimui...
AtsakytiPanaikintiLabai taiklus apibūdinimas - "Narcizų darželis". Tikėtina, kad augdama Nina buvo nuosekliai mokoma "nematyti" kitų pasirinkimų. Ji buvo labai graži ir talentinga jauna suaugusi moteris, turinti puikų darbą ir galinti gyventi savarankiškai, tačiau įkalinta įsitikinimo, kad privalo būti tobula miela mamos mergaitė... Vėliau Ninoje ėmė vykti virsmas - ji užsidegė tobulai atlikti vaidmenį, kuris reikalauja savyje atrasti ir "juodąją gulbę". Šio virsmo dėka Nina tarsi įžengė į maištingą paauglystę, atrado savo gebėjimą priešintis, savo seksualumą, tačiau jai neužteko jėgų susidoroti su visa ją užgriuvusia nauja patirtimi. Jeigu kas nors jai būtų padėjęs visa tai išgyventi, tikėtina, kad ji būtų pamažu savyje sutaikiusi juodąją ir baltąją gulbes ir atradusi žemiškesnę save...
AtsakytiPanaikintiLabai įdomu, tačiau užkliuvo "atrasti žemiškesnę save". Kaip tai siejasi su kūryba? Ir savų ribų peržengimu, perlipimu per save? Visi šie svarstymai labai tinka socialiai visaverčiam gyvenimui, tačiau ne kuriančiam žmogui.
AtsakytiPanaikintiFilmo įspūdingumą gali patvirtinti spaudoje įvykis berods Latvijoje, kai vienas žiūrovas žiūrint finalines scenas nušovė kitą žiūrovą kramčiusį traškučius ir neįsiklausiusį į perspėjimus to nedaryti. Atsimenant finalines scenas tai atrodo suprantama.
AtsakytiPanaikintiMan filmas labai patiko ir sukrėtė. Neįmanoma pamiršti dar ilgą laiką, filmas verčia susimąstyti.
AtsakytiPanaikinti