Apie pavasarį, svorį, valgį ir judėjimą

Šią savaitę vis pašildanti saulutė nuolat primena apie artėjantį pavasarį. Apie jį byloja ir po truputį ilgėjančios dienos. Kartu su gamta kiekvieną pavasarį savotiškai pabundame ir mes - imame daugiau judėti, daugiau rūpintis savimi, norime gražiai atrodyti. Ir kirpėjai, ir įvairūs kiti grožio specialistai pastebi, kad pirmieji pavasario saulės spinduliai daugeliui žmonių yra savotiškas signalas pasitempti, pasigražinti, susitvarkyti. O ką jau kalbėti apie sporto klubus, kuriuose pavasarį darbo dienų vakarais tenka stovėti eilėse prie treniruoklių.

Manau, kad šis pavasarinis impulsas gražintis - puikus dalykas. Jeigu tik įdėsime reikiamų pastangų, galima jį transformuoti į ilgalaikius įpročius, padėsiančius nuolat geriau jaustis ir būti fiziškai ir psichologiškai sveikesniam.

Vis daugiau žmonių Lietuvoje, kaip ir visose maisto nestokojančiose šalyse, turi antsvorio. Ir nors yra sukurta daugybė dietų, ir nemažai jų yra išties geros, tik nedaugeliui žmonių pavyksta sumažinti svorį, ir dar mažesniai daliai - jį išlaikyti. Ir žinote, kas už tai daugiausiai atsakingas? Ogi mūsų mąstymas apie maistą. Jeigu turime antsvorio, ir norime ne tik sulieknėti, bet ir išlikti liekni, turime išmokti tiek apie maistą, tiek apie fizinį aktyvumą mąstyti kitaip. Mūsų santykis su maistu ir judėjimu turi tapti sąmoningas ir toks, kad teiktų ne tik trumpalaikį pasitenkinimą, bet ir ilgalaikę naudą.

Bet kodėl kartais būna taip sunku? Atrodytų, kodėl negalime visi visada turėti saiko jausmo? Matyt, todėl, kad esame evoliucijos kūrinys, o evoliucijoje mums daug tūkstantmečių teko taikytis prie maisto trūkumo. Anuomet gebėjimas daug prisivalgyti tuo metu, kai būdavo maisto, ir prisiauginti riebalų, kurie padėtų išgyventi blogesnius laikus, buvo labai svarbi išlikimo sąlyga. Daugelis žmonių, kurie neturėjo šio polinkio, tiesiog išnyko. Šiandien manoma, kad žmonių, kurie gali valgyti ką nori ir kada nori, ir vis tiek visą gyvenimą išlikti liekni, yra tik apie 10 ar 15 procentų. Vienas iš tokių yra, pavyzdžiui, mano tėtis, kuriam visuomet viskas skanu tik su daug grietinės bei spirgų, tačiau anstsvorio jis niekada neturėjo nė gramo. Matyt, jis ir bus kilęs iš tų nedaugelio, kurie sugebėjo išlikti neturėdami polinkio kaupti riebalus. Tačiau šis straipsnis - ne tokiems žmonėms, jie jo greičiausiai ir neskaitys. Jis gali būti aktualesnis likusiems 90 proc. žmonių, kuriems dabartinėmis sąlygomis, kai tenka taikytis ne prie maisto trūkumo, o prie pertekliaus, tenka dėti pastangas, kad išliktų liekni.

Įdomu, kad kartais žmogus net pats nepastebi, jog deda pastangas. Pavyzdžiui, vieno tyrimo, atlikto JAV, metu, liekniems žmonėms buvo užduotas klausimas, ar jie kaip nors varžo savo mitybą. Nemaža dalis jų atsakė, kad ne. Tačiau kai buvo užduotas klausimas, ar jie valgytų daugiau pyragaičių, tortų, sausainių, keptų bulvyčių ir t.t., jeigu absoliučiui visi maisto produktai turėtų vienodai kalorijų, dauguma atsakė teigiamai. Vadinasi, šie žmonės reguliuoja savo mitybą, renkasi mažiau kaloringus produktus, tačiau yra taip prie to pripratę, kad net nelaiko to ribojimu. Galbūt iš čia ir kyla mitas, kad žmonės, kurie yra liekni, yra tokie savaime, be pastangų. Visai nesunku įsivaizduoti pokalbį, kai viena draugė klausia kitos: "Tu visą laiką taip gerai atrodai, ar ką nors dėl to darai?", o paklaustoji atsako "Ne, nieko ypatinga". Pirmoji greičiausiai pagalvoja "Matyt, man tiesiog nelemta būti lieknai, nes ji tokia yra savaime". Tačiau labai tikėtina, kad po draugės "nieko ypatinga", ypač jeigu šiai moteriai 35-eri ar daugiau, slypi gana sveika mityba, į kurią tikrai neįeina daug pyragaičių ir bulvių traškučių, bei kokio nors pavidalo reguliarus fizinis aktyvumas, nesvarbu, ar tai būtų kasdienis vaikščiojimas su šunimi arba ėjimas pėstute į darbą, ar galbūt bėgiojimas, ar sporto klubas, baseinas. Jeigu ši moteris taip elgiasi 5, 10 ar 15 metų, suprantama, kad jai tai neatrodo kažkas ypatinga. Tai tampa tiesiog gyvenimo būdu, nereikalaujančiu daug pastangų, o kartu garantuojančiu gerą sveikatą bei savijautą.

O ką gi galima daryti, jeigu tokių įpročių dar neturime? Bene svarbiausias dalykas žmogui, norinčiam subalansuoti savo mitybą ir atsikratyti antsvorio - planavimas. Daugelis iš mūsų valgome ir judame impulsyviai - t.y. kažko užsimanome ir suvalgome, jeigu nenorime judėti - nejudame. Dalis žmonių taip elgtis gali, tačiau kitiems tai - tiesus kelias į svorio augimą. Tiems, kam taip atsitinka, toks būdas greičiausiai netinka. Galbūt jie kilę iš tų, kurie buvo ypač gerai prisitaikę gyventi sunkiomis salygomis, t.y. jų organizmas ypač linkęs naudotis progomis, kai yra maisto, ir kaupti jo atsargas. Tokiems žmonėms ko gero vienintelis realus kelias į svorio sumažinimą - mitybos stiliaus keitimas, kuomet didžiają laiko dalį valgoma ne impulsyviai, o planingai ir sąmoningai. Panšiai vertėtų planuoti ir fizinį aktyvumą, kurio mūsų organizmui tikrai reikia, net jeigu kartais ir atrodo, kad to nenorime. Beje, yra toks labai teisingas posakis: "Kuo daugiau judi, tuo daugiau norisi". Taigi, planavimas. Tas planas neturi būti itin griežtas, tiesiog svarbu, kad tai būtų sveika, subalansuota mityba, ir pakankamas fizinis krūvis. Į planą galima įtraukti ir vieną kitą "nuodėmę", t.y. torto ar šokolado gabaliuką pvz. kartą per savaitę.

Beje, planuoti reikėtų ne tik tai, ką valgysime, kaip sportuosime, bet ir tai, kad kils daug minčių, skatinančių nukrypti nuo plano. Pavyzdžiui, jeigu mėgstate saldumynus, ir nutartumėte didžiosios dalies jų atsisakyti, gali nutikti ir taip, kad keletą dienų galvosite apie juos daugiau, negu bet kada anksčiau, kai gyvendavote pagal principą "užsimaniau ir suvalgiau". Tačiau paprastai tai trunka neilgai, ir kuo mažiau linkstame į abejones, kaip antai "o gal vis dėlto imti ir suvalgyti", tuo greičiau aprimsta mintys, skatinančios grįžti prie ankstesnių įpročių.

Dar vienas reikšmingas iššūkis, iškylantis naujų mitybos ir sportavimo įpročių besilaikantiems žmonėms - tai nukrypimai nuo plano. O jų visiems pasitaiko - galbūt tenka pasilikti dirbti viršvalandžių, ir labai išalkę suvalgome picą, nors planavome tą vakarą valgyti daržovių salotų, galbūt draugė ateina į svečius iškepusi pyragą ir atrodo labai nemandagu jo neparagauti, o gal tiesiog apima bloga nuotaika, ir kojos pačios nuveda prie šaldytuvo, o ne į planuotą aerobikos užsiėmimą. Kas beatsitiktų, jeigu tai jau įvyko, paprastai turime bent du pasirinkimus. Vienas variantas būtų nutarti, kad viską sugadinome, ir nuotaikai pataisyti prisivalgyti visko dar daugiau, nutarus paskui viską pradėti iš pradžių. (Tie, kas tai išbandė, žino, kad šitas būdas, deja, nėra labai patikimas). Kitas variantas būtų tarti sau: "Taip, nukrypau nuo plano, visiems taip kartais nutinka, tačiau dabar vėl grįžiu į vėžes ir toliau maitinsiuosi bei sportuosiu kaip planavau."

Beveik niekam niekada nepavyksta laikytis jokio plano 100 procentų, tačiau to ir nereikia. Jeigu nukrypimai pasitaiko tik retkarčiais, jie nepavojingi. Svarbu, kad didžiają laiko dalį maitintumėmės racionaliai ir sąmoningai, bei pakankamai judėtume. Tai, ko gero, - pats geriausias būdas pakoreguoti ir netgi savotiškai kompensuoti daugeliui iš mūsų gamtos įdėtą ruošimosi badmečiui programą. :)