Šiandien parašysiu truputį filosofinį įrašą. Taip sutapo, kad vos su kelių valandų intervalu sužinojau dvi gana įspūdingas istorijas apie kalbėjimą. Viena iš jų - tikra, ir pasakoja apie karalių, kuriam svarbiau už viską buvo išmokti kalbėti. Antroji - galbūt išgalvota - apie profesorių, kuriam ko gero būtų pravertę išmokti patylėti.
Pirmosios istorijos herojus - Anglijos karalius Jurgis VI. Vaikystėje ir jaunystėje smarkiai mikčiojęs būsimasis monarchas vėliau 12 metų labai atkakliai ir intensyviai dirbo su kalbos terapeutu iš Australijos Lioneliu Logue, kad galėtų sklandžiai kalbėti. Šis atkaklumas davė rezultatų - nors jaunystėje būsimasis karalius buvo patyręs viešų pažeminimų mėgindamas sakyti kalbas ir smarkiai užsikirsdamas, Antrojo pasaulinio karo metais įkvepiančios jo kalbos per radiją sutraukdavo daugybę klausytojų ir, kaip teigia istorikai, buvo svarbus britus vienijęs faktorius. Taigi, karalius kalbėti išmoko. Ir tikėtina, kad būdamas viešas asmuo, savo padaryta pažanga įkvėpė stengtis daug kitų žmonių. Beje, britų aktorius Colin Firth taip puikiai jį suvaidino filme "Karaliaus kalba", kad buvo apdovanotas "Oskaru".
Antroji istorija - apie profesorių, kuris nuvyko į Kiniją pas arbatos ruošimo meistrą, kad išmoktų šio gėrimo ruošimo paslapčių. Vos meistrui atidarius duris, profesorius pradėjo kalbėti. Jis kalbėjo be perstojo, o meistras tuo tarpu pradėjo tylomis ruošti arbatą. Po kurio laiko arbata buvo paruošta, o profesorius toliau nesustodamas bėrė žodžius. Galiausiai meistras padėjo priešais profesorių puodelį ir pradėjo pilti arbatą. Puodelis prisipildė, bet meistras nesustojo. Pylė toliau, nors arbata jau tekėjo per kraštus. Praėjo dar šiek tiek laiko, kol profesorius pastebėjo, kas vyksta, ir piktai paklausė, ką meistras daro. O meistras atsakė: kaip aš galiu ko nors įpilti, jeigu puodelis jau sklidinas?
Kai žmogus mikčioja, pastebėti lengva. O pastebėti, kad nemokame klausytis, gali būti sunkiau. Ir mums patiems, ir kitiems. Ko gero daugelis išmokstame, klausydamiesi ilgesnio pasakojimo, kartkartėmis ištarti "aha" arba palinksėti, rodydami kalbančiajam, kad girdime, o patys tuo tarpu apmąstome "savo reikalus". Arba ką jam atsakysime, kai pabaigs. Arba mintyse vertiname tai, ką jis pasakoja: ar tai gerai, ar blogai, ar naudinga, ar įdomu ir t.t.
Bet jeigu pasistengume, ko gero galėtume atgaminti, koks buvo skirtumas, kai klausėmės atsidėję, ir kai tik "viena ausimi". Galbūt net galėtume prisiminti ir tai, ką patys jautėme, kai kitas žmogus mūsų klausėsi vienu ir kitu būdu. Kada jautėme tikrą ryšį su kitu žmogumi? Kada jautėmės iš tikrųjų pasikalbėję?
Įdomu, kad siūloma daug įvairių (viešo) kalbėjimo mokymų, tačiau kol kas dar neteko matyti, kad kas nors mokytų klausytis. O gal visai reikėtų? :)
Tikrai reikėtų ir klausymosi išmokti. Pasirodo, tai yra daug sunkiau negu kalbėti. Visgi neretai didesnę naudą duoda klausymasis negu kalbėjimas. Būna, kai žodžių nereikia, tik ko nors, kas mus išgirstų ir suprastų. Ir tam pajusti kalba nebūtina.
AtsakytiPanaikinti