Stiprus įsitikinimas - nebūtinai tiesa

Filme "Karaliaus kalba" rodomas epizodas, kaip nuo vaikystės mikčiojantis būsimasis Anglijos karalius Jurgis VI atvyksta pas kalbos terapeutą iš Australijos. Šis atlieka eksperimentą: uždeda karaliui ausines, per kurias girdėti garsi muzika, ir liepia balsu skaityti garsųjį Hamleto monologą, prasidedantį žodžiais "Būti ar nebūti". Karalius savo balso negirdi, nes muzika per garsi, o terapeutas įrašo jo skaitymą. Vos pabaigęs karalius pasako, kad "Buvo baisu", nusiplėšia ausines ir išeina pasakęs, kad nieko nebus, tačiau terapeutas spėja jam padovanoti garso įrašą. Po kurio laiko eiline savo kalba nusivylęs karalius jo pasiklauso ir išgirsta, kad Hamleto monologą jis perskaitė visai neužsikirsdamas. Šis faktas paskatina jį gįžti pas terapeutą ir daugybę metų dirbti, siekiant išmokti sklandžiai kalbėti. Kaip rašiau praeitame straipsnelyje, tai jam tikrai gerai pavyksta.

Tačiau jeigu grįžtume prie pirmojo karaliaus ir terapeuto susitikimo, tikriausiai būtų galima padaryti bent dvi išvadas: a) karalius galėjo kalbėti sklandžiai, nei jo kalbos padarguose nei smegenyse nebuvo įvykę kokių nors pakitimų, kurie iš esmės neleistų to daryti b)karalius nesuvokė to, kad tekstą perskaitė sklandžiai, t.y. jo smegenys nepriėmė, neužfiksavo šios inormacijos. Dar daugiau - jos ją iškreipė, nes karalius padarė visiškai klaidingą išvadą, kad skaitė "baisiai". Jeigu ne įrašas, parodęs, kaip jis klydo, galbūt Jurgis VI niekad ir nebūtų davęs sau progos bei įdėjęs pakankamai darbo, kad įsitikintų, jog gali kalbėti ir kitaip. Jis buvo beveik visiškai įtikėjęs mintimi "negaliu normaliai kalbėti". Tikėjo ja taip stipriai, kad kiekvieną su kalbėjimu susijusią patirtį, kaip matome, automatiškai vertino kaip nesėkmę, jau nebesigilindamas, kaip viskas buvo tuo konkrečiu atveju. Be abejo, taip atsitikino ne be priežasties - jis užsikirsdavo nuo vaikystės, buvo dėl to pašiepiamas, patyrė ne vieną skausmingą momentą mėgindamas sakyti viešas kalbas. Tad visai suprantama, kaip susiformavo jo įsitikinimas. Ir vis dėlto jis buvo KLAIDINGAS.

Panašūs dėsningumai pastebimi ir socialinės fobijos atveju. Viena iš didžiausių socialine fobija sergančių žmonių baimių yra apsikvailinti ir tapti pajuokos objektu. Tai gali būti iš tiesų skausminga patirtis, tačiau sergantieji socialine fobija dažnai pervertina, kaip stipriai aplinkiniams matomas jų sumišimas, bei tai, kiek dažnai žmonės būna linkę net ir iš aiškiai pastebimo sumišimo piktai šaipytis arba sumišusį žmogų atstumti. Pirmąją baimę, t.y. kad jų jaučiami simptomai labai matomi aplinkiniams, kartais padeda gerokai sumažinti vaizdo įrašas. Pavyzdžiui, terapijos metu užduotis gali būti pasisakyti prieš nedidelę grupelę žmonių, ir šis pasisakymas nufilmuojamas. Įrašą peržiūrėję žmonės dažnai nustemba, kaip jie iš tiesų atrodė. Savęs vaizdas, kurį jie būna susikūrę galvose, dažnai būna gerokai "kvailesnis". Jeigu mikčiojančiam žmogui trukdo įsitikinimas "aš negaliu kalbėti neužsikirsdamas", tai sergančiajam socialine fobija - "Aš negaliu priimtinai elgtis, kalbėtis, bendrauti su kitais žmonėmis". Ir vis dėlto, kaip ir mikčiojimo atveju, šis įsitikinimas labai dažnai yra KLAIDINGAS. Ir palaiko jį du svarbiausi mechanizmai - socialinių situacijų vengimas, nes tuomet tiesiog nebūna progų gauti informacijos, kuri leistų adekvačiau įvertinti savo gebėjimus, arba informacijos iškreipimas, kuris vyksta labai panašiai, kaip ir karaliaus atveju. Žmogus iš anksto "žino", kad bus baisu, o po to "jaučia", kad "taip ir buvo". Ir tai joks ne apsimetinėjimas, jo smegenys iš tiesų pateikia jam tokią informaciją. Visa esmė ta, kad ši informacija - klaidinga. Sergančiajam socialine fobija netgi ir po visai sėkmingo bendravimo lengva padaryti išvadą, kad "buvo baisu", nes jis, dažnai pats to neįsisąmonindamas, vaizduotėje "peržiūrinėja" situaciją su vieninteliu klausimu: "Ką aš padariau ne taip?". Ir tai suprantama, nes jo ankstesnė patirtis privertė jį mąstyti, kad socialinėse situacijose jis yra kažkoks ne toks, koks turėtų būti. Tačiau tai, kad kažkas taip mus privertė manyti, dar visai nerodo, kad taip ir yra. Tiesiog mes tuo tikime, o mūsų smegenys tą įsitikinimą palaiko, filtruodamos informaciją ir šitaip savotiškai mus apgaudinėdamos.

Dar vienas pavyzdys - panikos sutrikimu sergantys žmonės, kurie dažnai turi įsitikinimus "Aš negaliu ištverti ar valdyti nerimo" ir "Panikos priepuoliai gali būti labai (mirtinai) pavojingi." Iš to kylanti baimė patirti priepuolį kartais gali būti tokia stipri, kad žmogus suserga agorafobija ir būna iš dalies ar visiškai įkalintas namuose (nes tik ten jaučiasi saugus), negali nei mokytis, nei dirbti, o kartais net ir namuose negali būti vienas, nes tuomet jam niekas nesuteiks pagalbos. Vėlgi suprantama, kaip toks įsitikinimas susiformuoja - sutrikimo pradžioje žmogus jau būna patyręs labai nemalonių ir gąsdinančių panikos priepuolių, kurių metu jį užvaldė mintys, kad gali išprotėti arba mirti, arba prarasti kontrolę ir pridaryti kokių nors baisių dalykų. Jeigu šis potyris suvokiamas kaip labai pavojingas ir nemalonus, suprantama, kad pradedame ieškoti būdų ateityje jų išvengti. Ir vis dėlto, ir šie įsitikinimai KLAIDINGI: nėra jokių duomenų, kad žmonės būtų mirę arba išprotėję panikos priepuolio metu, nors tai labai dažnas sutrikimas. Taip pat yra daugybė tyrimų, rodančių, kad žmonės gali pasveikti ir nuo panikos, ir nuo įvairių kitų nerimo sutrikimų, tiek gydomi kognityvine-elgesio terapija, tiek kitomis psichoterapijos formomis, tiek ir medikamentais.

Prieš keletą metų skaičiau vienos panikos sutrikimu su agorafobija sirgusios moters laišką, kiek pamenu, publikuotą nerimos sutrikimus gydančios klinikos svetainėje. Ji rašė, kaip pradėjusi gydytis nerimą kognityvine ir elgesio terapija, kartą, būdama bibliotekoje, pajuto prasidedant eilinį panikos priepuolį. Įprastas moters elgesys būtų buvęs tuoj pat išeiti, tačiau šįkart ji panoro išmėginti kitokį būdą: atsisėdo ant grindų tarp knygų lentynų ir mintyse tarė: "Pirmyn, nerime, parodyk, ką gali". Šis jos panikos priepuolis taip ir nepasiekė piko - neilgai trukus jis atslūgo, ir nerimo problema pamažu išnyko.

Daugelis žmonių, kuriems pavyksta įveikti nerimą, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis, dėl skirtingų priežasčių, suabejoja savo įsitikinimo, kad negali jo pakelti ir valdyti, teisingumu. Ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai įsitikina, kad nerimas nėra pavojingas, nes tokia ir yra objektyvi tiesa. Kartais tam prireikia mažiau laiko, kartais - daugiau, tačiau svarbiausias sėkmės raktas - protingais, valdomais būdais kaupti patirtį, kuri leistų vis labiau abejoti klaidingu įsitikinimu ir tikėti adaptyvesnėmis bei labiau realybę atitinkančiomis mintimis, pvz, "Nerimas nemalonus, bet galiu jį pakelti ir išmokti iš dalies valdyti", "Galiu pakankamai gerai ir priimtinai elgtis socialinėse situacijose" ir pan.