Jeigu kas paklaustų, ko gero, gana dažnas galėtume įvardyti vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių savo išvaizdos netobulumų. Vieni, galbūt - didelį ar mažą ūgį, kiti - pečių ar klubų plotį, treti - trumpus pirštus, nepakankamai tankius plaukus ar raudonuoti linkusią odą. Vis dėlto, nepaisant retkarčiais galbūt užklystančių minčių apie tai, kaip būtų, jeigu vienas ar kitas bruožas būtų kitoks, daugumai iš mūsų nei ūgis, nei esama akių spalva ar netobuli pirštai gyventi iš esmės netrukdo.
Tačiau kartais nutinka taip, kad žmogų užvaldo mintys apie vienos ar kitos jo kūno dalies įsivaizduojamą bjaurumą. Jeigu atsitinka taip, kad šios mintys ima trukdyti įprastinei veiklai, darbui, bendravimui, jeigu visai arba beveik visai nepadeda nuoširdūs aplinkinių patikinimai, jog žmogus atrodo normaliai, gali būti, kad tai - kūno dismorfinio sutrikimo (KDS) simptomai.
Šiam sutrikimui būdinga tai, kad viena ar kita kūno dalis, kuri aplinkiniams atrodo arba įprasta, arba tik labai lengvai netobula (pasitaiko, kad atrodo ir graži ar net labai graži), pačiam žmogui kelia didžiulį pasibjaurėjimą. Nors kūno vietos gali būti įvairios, dažniausiai jaudinamasi dėl odos, plaukų ir nosies bjaurumo bei svorio, kiek rečiau - dėl kojų pirštų, pilvo, krūtų, akių ir kt. Žmogų nuolat kamuoja mintys apie tai, kad visi, su kuriais bendrauja, pastebi "bjaurią" jo kūno vietą, kad jis atrodo labai blogai, ir kad taip atrodydamas gyvenime negali pasiekti jokios sėkmės. Šiek tiek lengvesniais atvejais žmogus, nors ir jausdamas didelį diskomfortą, toliau atlieka būtinas pareigas, pvz. eina į darbą, tačiau atsisako dalyvauti socialiniame gyvenime laisvalaikiu, nenori niekur eiti iš namų, vengia žmonių. Sunkesniais atvejais atsisakoma bet kokio išėjimo iš namų, žmogus gali mesti darbą, mokslus, jaustis visiškai bejėgis. Kadangi žmonės jaučia labai daug stiprių neigiamų emocijų, šalia KDS dažnai susergama depresija arba nerimo sutrikimais.
Norėdami "paslėpti" savo "negražią" kūno vietą žmonės gali imtis strategijų, kurios kitiems atrodo neįprastos arba nesuprantamos, pavyzdžiui, nuolat klijuotis pleistrą, kad nesimatytų "negražaus" nosies galo, arba dėvėti peruką, nors turi gražius plaukus.
Stiprios kančios kamuojamam žmogui taip pat gana dažnai kyla mintis, jog visas problemas galima išspręsti kreipusis į plastikos chirurgus. Deja, tai paprastai nepadeda. Žmogui ir toliau atrodo, kad jo nosis ar pilvas, ar kita kūno vieta yra bjauri, operacijos kartais ir kartojamos, o ramybės atrasti vis nepavyksta.
KDS yra giminingas obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui, kuomet užvaldo įkyrios mintys, pavyzdžiui, apie nešvarą, ir jaučiamas didžiulis poreikis praustis. Mintis apie nosies, odos ar plaukų bjaurumą - taip pat panašus įkyrumas. Jo kamuojamas žmogus arba nuolat apžiūrinėja save veidrodyje, vis mėgindamas pasitikrinti, ar tikrai atrodo taip bjauriai, kaip jis mano, arba visai vengia bet kokių veidrodžių ar kitokių atspindinčių paviršių, nes bijo į save pažiūrėti. Deja, visiškai to išvengti nepavyksta, o veidrodžiai šio sutrikimo atveju dažnai būna "kreivi" ir patvirtina baimes, t.y. žmogus iš tiesų pvz. savo plaukus ar odą veidrodyje mato kaip bjaurius, nors kitiems jie gali atrodyti neutralūs ar gražūs. Beje, nežinau, ar tai sutapimas, tačiau ir man, ir keliems kolegoms, su kuriais teko kalbėtis apie sergančiuosius KDS, dažniausiai pasitaikė sutikti pacientus, kurie buvo iš tiesų gražūs žmonės.
Nors mūsų kūltūroje savo išvaizda daugiau rūpinasi moterys, KDS vienodai dažnai serga ir vyrai. Manoma, kad jis vargina apie 1-2 proc. žmonių. Šis sutrikimas, kaip ir obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), paprastai gydomas medikamentų bei kognityvinės ir elgesio terapijos deriniu. Kaip ir su OKS, darbas dažniausiai nebūna lengvas, besigydančiajam tenka įdėti nemažai pastangų, toleruoti nemažai neigiamų emocijų. Kita vertus, pats sutrikimas taip pat dažnai verčia labai kentėti, ir tai paskatina žmogų dėti prasmingas pastangas ir pakelti diskomfortą terapijos metu vardan to, kad ateityje jaustųsi geriau, kad galėtų vėl tęsti savo įprastinį gyvenimą.
Ačiū už straipsnį. Turėjau atlėpusią ausį. Nedaug ji buvo atlėpusi, tačiau truputį labiau nei kita. Daug tokių žmonių sutikau, kurie dėl to ir nepergyvena ir nesislapsto, o aš negalėjau. bandžiau save itikinti kitaip. Bet.Mane nuolatos persekiodavo mintis, ar kartais pro plaukus nesimato toji nelemta ausis. Niekad nesirisdavau plauku į kasą, visad kirpdavaus taip ,kad uždengtų ausį, nenešiojau auskarų, ir bijojau vėjo, kuris tuos plaukus pakelia. Tėvai mano kompleksą laike issigalvojimu. Kai atsirado galimybe operuotis, neabejojau. ilgai apie tai svajojau ir uoliai vykdziau pooperacinius gydytojo nurodymus. Praejo du metai po operacijos, pamirsau ausu problema, nesioju ivairiausius auskarus, risu plaukus i kuoda ir tikrai atsikraciau minciu apie savo netobula kuno vieta :) kiti zinoma to nepastebejo, nes pries tai tos ausies ne nemate, nei as apie ja kam guosdavaus..ar man buvo KDS? gal galite pakomentuoti? Ačiū.
AtsakytiPanaikintiDėkui už komentarą. Kai kurie jūsų įvardyti požymiai iš tiesų būdingi KDS, pavyzdžiui, ausies maskavimas, taip pat pastabumas kitų žmonių ausims ir lyginimasis su jais. Kita vertus, svarbus kriterijus, diagnozuojant KDS, yra tai, kiek mintys apie savo kūno negražumą kelia neigiamų emocijų bei kenkia gyvenimo kokybei. Dažniausiai, išsivysčius sutrikimui, dėl to pradedama vengti rodytis žmonėms, tad įprastinis gyvenimas ir užsiėmimai gerokai apribojami. Be to, sergant KDS plastinės operacijos paprastai nepadeda, žmogus vis tiek ir toliau lieka nepatenkintas tam tikra kūno vieta, ji vis tiek atrodo netobula, t.y. įkyrumai išlieka.
AtsakytiPanaikintiNorint diagnozuoti, reikia surinkti daugiau informacijos, tačiau psichikos sutrikimai turi vadinamąsias subklinikines formas, kuomet simptomai yra panašūs, tačiau nepasiekia tokio stiprumo, kad būtų galima diagnozuoti sutrikimą. Galbūt taip galėjo būti ir jūsų atveju.
Tyrimai rodo, kad tarp žmonių, besikreipiančių į estetinės medicinos specialistus, apie 10 proc. gali sirgti KDS, o dar maždaug dvigubai tiek - turėti subklinikinių šio sutrikimo simptomų.