Skirtingi perfekcionizmo veidai

Neseniai man į rankas pateko knyga apie Vakarų pasaulyje jau labai išplitusį ir toliau plintantį reiškinį - perfekcionizmą. Šią mano supratimu puikią knygą, skirtą pirmiausia savipagalbai ir pavadintą "Overcoming perfectionism" ("Kaip įveikti perfekcionizmą") parašė trys patyrusios kognityvinės ir elgesio terapeutės - britės Roz Shafran ir Sarah Egan bei australė Tracey Wade. Knyga susideda iš dviejų dalių - pirmojoje supažindinama su perfekcionizmo sąvoka, o antrojoje - su jo įveikimo strategijomis. Šiandien pamėginsiu atpasakoti svarbesnes mintis iš pirmosios knygos dalies.

Tad kas gi yra perfekcionizmas? Ar jis visada kenksmingas? Knygos autorės atskiria dvi perfekcionizmo rūšis - naudingą ir žalingą (arba klinikinį). Naudingas perfekcionizmas, autorių nuomone, būna tuomet, kai žmogus siekia aukštų rezultatų, tačiau juos pasiekęs geba mėgautis, o dėl kažkokių priežasčių nepavykus - nepatiria didelio streso, nenuvertina savęs, gali realistiškai įvertinti tai, ką nuveikė ir apmąstyti strategijas, kurios leistų toliau tobulėti. Tokiu perfekcionizmu pasižymi gana daug tikrai sėkmingų žmonių - sportininkų, menininkų, mokslininkų, verslininkų ir t.t. Toks perfekcionizmas dažnai skatinamas ir suvokiamas kaip patrauklus.

Tuo tarpu vadinamajam klinikiniam perfekcionizmui būdinga tai, kad žmogus vėlgi kelia sau aukštus reikalavimus, tačiau jeigu nepavyksta jų pasiekti, patiria didelį stresą. Ir net jeigu pavyksta, tai nesuteikia džiaugsmo, nes rezultatai greitai nuvertinami. Kaip tai atrodo realybėje? Pavyzdžiui, jeigu esame šio antrojo tipo perfekcionistai, galime galvoti, kad paaukštinimas darbe buvo suteiktas ne už gerus rezultatus, o iš pasigailėjimo, kad kitas žmogus tą patį darbą būtų atlikęs geriau, arba kad mes patys, jeigu būtume daugiau pasistengę, būtume galėję dar daugiau padidinti pardavimus, iškepti skanesnį pyragą, sutvarkyti dar daugiau kambarių per tą patį laiką t.t. ir pan. Šio tipo perfekcionistai, vos tik pajutę, kad išsikeltas tikslas tampa pasiekiamas, dar nespėję pasidžiaugti, stumteli "kartelę" truputėlį aukščiau, taip iškart nuvertindami savo pasiekimą ir kartu dar daugiau reikalaudami iš savęs ateityje.

Tokiu būdu pakliūvame į situaciją, kur pasitenkinimas tampa iš esmės neįmanomas, nes nuolat randame priežasčių, dėl ko pasiekti rezultatai "nesiskaito", nes galėtų būti dar geresni. Be to, jeigu esame šio tipo perfekcionistai, greičiausiai pasižymime dar dviem svarbiomis savybėmis: savivertę siejame išimtinai su pasiekimais, t.y., kad jaustumėmės esą vertingi kaip žmonės, privalome viską puikiai daryti. Ir dar - net jeigu matome, kad šios perdėtos pastangos mums ima kenkti, pavyzdžiui, trūksta laiko išsimiegoti, sutrinka darbo ir poilsio režimas, fizinė sveikata, vargina nerimas, nebėra kada susitikti su draugais, pabūti su šeima ar tiesiog vienam, paprastai nesustojame ir toliau siekiame savo išsikeltų aukštų tikslų.

Perfekcionizmas gali reikštis ne tik darbo, bet iš esmės bet kurioje gyvenimo srityje. Vieni žmonės siekia tobulos tvarkos namuose, kiti - būti tobulais tėvais, treti - tobulų santykių su partneriu, ketvirti - tobulų kūno formų. Dažnai gali būti ir taip, kad siekiama būti tobulu keliose srityse, pvz. būti tobula mama ir tobula personalo vadove, arba turėti tobulas kūno formas ir tobulus namus.

Iš tiesų ne visada lengva nustatyti ribą tarp naudingo ir disfunkcinio perfekcionizmo. Kartais iš pradžių jis gali būti funkcionalus, tačiau jeigu pernelyg prie jo prisirišame, jis gali imti virsti disfunkciniu. Pavyzdžiui, gal iš pradžių tiesiog puikiai dirbome savo darbą ir gaudavome daug pagyrimų, tačiau vėliau ėmėme iš savęs trokšti vis daugiau, vis labiau save "spausti", neleisti sau klysti, ir taip patekome į užburtą žalingo perfekcionizmo ratą. Vienas iš svarbių kriterijų, leidžiančių atpažinti žalingą perfekcionizmą, yra paties žmogaus suvokimas, kad jo sau keliami reikalavimai yra pernelyg aukšti ir varginantys. Žinoma, kad tai priklauso nuo individo, tas pats dalykas vienam iš mūsų gali atrodyti varginantis, kitam - ne.

Tad tokie svarbiausi skirtumai tarp naudingo ir žalingo perfekcionizmo. Netrukus parašysiu, su kokiais psichikos sutrikimais ir psichologinėmis problemomis perfekcionizmas dažniausiai būna susijęs, o vėliau - kokios strategijos gali padėti jį įveikti.