Perfekcionizmas ir jo padariniai

Šiandien truputį parašysiu apie tai, su kokiomis kitomis problemomis dažnai būna susijęs vadinamasis klinikinis, arba kenskmingas, perfekcionizmas. Praėjusiame straipsnelyje rašiau apie tai, kaip atskirti produktyvų aukštų rezultatų siekimą nuo neproduktyvaus perfekcionizmo, kuris ir vadinamas klinikiniu.

Šiandien, kaip ir praeitą kartą, taip pat daugiausiai remsiuosi R. Shafran, S. Egan ir T. Wade knyga "Overcoming Perfectionism" ("Kaip įveikti perfekcionizmą").
Šių autorių teigimu, vienos problemos, pavyzdžiui, vengimas, atidėliojimas arba nuolatinis "kokybės tikrinimas" yra tiesiogiai nulemti perfekcionizmo ir kartu veikia kaip jį palaikantys faktoriai, o kitos - pavyzdžiui, nerimo sutrikimai, depresija, valgymo sutrikimai - jau yra tarsi atskiros problemos, tačiau labai tikėtina, kad perfekcionizmas yra svarbus tiek joms vystantis, tiek kaip jas palaikantis faktorius.

Jeigu keliame sau labai aukštus reikalavimus ir stengiamės juos atitikti, tikėtina, kad nuolat tikrinsime, kaip mums sekasi, ir jausime nerimą, kad galime šių reikalavimų neatitikti. Pavyzdžiui, socialine fobija sergantis žmogus gali kelti sau be galo aukštus reikalavimus, kaip jis turėtų pasirodyti socialinėse situacijose (pvz. nuolat žinoti, ką kuriuo momentu pasakyti, visuomet atrodyti labai protingai, niekada nė kiek nesijaudinti) ir nuvertinti savo pastangas kaskart, kai mano, kad šių reikalavimų atitikti nepavyko. Kitas nerimo sutrikimas, dažnai susijęs perfekcionizmu - obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS). Juo sergantis žmogus gali, pavyzdžiui, tikėti, kad jeigu pasakodamas apie kokį nors kasdienį įvykį praleis bent mažiausią detalę, įvyks nelaimė, tad papasakoti būtina tobulai. Arba kad jeigu daiktai nebus absoliučiai tvarkingai sudėlioti, tai taip pat gali užtraukti nelaimę. Žmonės, kuriuos vargina seksualinio pobūdžio įkyrios mintys, pavyzdžiui, kad jie gali būti homoseksualūs arba jausti seksualinį potraukį vaikams, dažnai laiko, kad bus "normalūs" tik tuomet, jeigu jiems niekada jokiomis aplinkybėmis nekils jokių panašių minčių, kitaip sakant, kai jų mintys bus "tobulai švarios".

Dar vienas sutrikimas, glaudžiai susijęs su perfekcionizmu - tai obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas (OKAS). (Beje, tai visai kitas sutrikimas, nei OKS). Perfekcionizmas - vienas iš šio sutrikimo kriterijų, o kiti - didžiulis dėmesys detalėms, per didelis susirūpinimas darbu ir produktyvumu (laisvalaikio sąskaita), skrupulingumas, senų nereikalingų daiktų kaupimas, problemos deleguojant užduotis, nelankstumas ir šykštumas. OKAS - gana dažnas sutrikimas tarp perfekcionistų. Jis diagnozuojamas tuomet, jeigu žmogus atitinka bent keturis iš išvardintų kriterijų. Gera naujiena yra tai, kad tyrimai rodo, jog sėkmingai parinkus gydymo būdus ir įveikus perfekcionizmą, žmogus paprastai neatitinka ir kitų OKAS kriterijų.

Perfekcionistai neišvengiamai gana daug laiko praleidžia galvodami apie tai, kad neatitinka keliamų reikalavimų ir todėl yra nevykėliai. Suprantama, kad kylant tokioms mintims žmogus jaučia liudesį ir nusivylimą. Tokie jausmai savaime gali mažinti motyvaciją imtis tolimesnės veiklos, todėl galime pradėti atidėlioti darbus arba jų vengti, įsitraukti į perdėtus apmąstymus apie tai, kaip ir kodėl mums nepasisekė, o toks mąstymas ir elgesys gali lemti depresijos vystymąsi. Depresija - dar vienas dažnas sutrikimas, dažnai varginantis perfekcionizmu pasižyminčius žmones. Gana dažnas pavyzdys - kuomet labai stropus mokinys, mokykloje visuomet perskaitydavęs visas knygas ir itin kruopščiai atlikdavęs kiekvieną užduotį, įstoja į universitetą, kur taip pat tobulai viską atlikti tampa nebeįmanoma. Arba kai itin kruopštus darbuotojas paskiriamas į aukštesnes pareigas, kur aprėpti reikia daug daugiau, ir tampa ypač sudėtinga kiekvieną užduotį atlikti taip pat kruopščiai. Tokiose situacijose perfekcionistai iš pradžių bando dėti kelis kartus daugiau pastangų, kad galėtų išlaikyti tokius pačius "standartus", tačiau matydami, kad tai neįmanoma, ima jaustis nevykėliai, pradeda atidėlioti ar vengti, ir patenka į savotiškus spastus.

Dar viena sutrikimų grupė, taip pat glaudžiai susijusi su perfekcionizmu - tai valgymo sutrikimai. Ši kombinacija ypač būdinga moterims. Dažniausiai susergama tuomet, kai perfekcionizmas stipriausiai reiškiasi valgymo, kūno formos ir svorio kontrolės srityje. Tokiu atveju žmogus ir vėl pakliūva į vienokį ar kitokį užburtą ratą. Vienas pavyzdys būtų toks: moteris yra įsitikunusi, kad egzistuoja idealus svoris, ir kad tiek sverdama ji atrodys tobulai. Jeigu ji sveria keletu kilogramų daugiau, jaučiasi labai blogai, net jeigu kiti žmonės dažnai sako, kad ji atrodo gražiai. Norėdama atsikratyti įsivaizduojamam tobulumui trukdančių kilogramų, moteris prisikuria mitybos taisyklių, kurios yra per griežtos, kad jų būtų galima laikytis ilgą laiką, pavyzdžiui, valgyti tik po 1000 kcal per dieną, nevalgyti po tam tikros valandos, vengti tam tikrų maisto produktų ir t.t. Kadangi taisyklės per griežtos, jos anksčiau arba vėliau neišvengiamai sulaužomos, ir tuomet moteris pasijunta blogai, o norėdama pagerinti savijautą suvalgo daug "draudžiamų" produktų, pvz. šokolado arba ledų. Tuomet išsigąstama pasekmių ir suvalgytas maistas išvemiamas. Toks elgesys būdingas sergant nervine bulimija, ir, kaip matome, priepuolinis valgymas prasideda po to, kai moteris pasijunta sulaužiusi griežtą taisyklę, susijusią su mityba.

Dar viena su perfekcionizmu susijusių problemų grupė - jau ne atskiri sutrikimai, o tam tikri elgesio stiliai, kuriuos dažnai skatina perfekcionizmas. Vienas iš jų - vengimas, t.y. kažkas, ką darome, kad išvengtume nerimo, kylančio tam tikrose situacijose, arba jį sumažintume.

Perfekcionistai vengimo dažnai griebiasi todėl, kad bijo patirti nesėkmę. Pavyzdžiui, jeigu žmogui kyla mintis "Aš neišlaikysiu egzamino", jis gali vengti tiek jam ruoštis, tiek jį laikyti. Jeigu kyla mintis "Paaiškės, kad priaugau svorio", galime vengti svertis, jeigu darome prielaidą, kad "Per vakarėlį jausiuosi blogai, nes nežinosiu, ką pasakyti", greičiausiai vengsime į jį eiti.

Kitas perfekcionistams labai būdingas elgesio stilius - atidėliojimas. Kartais žmonės taip nori atlikti užduotį tobulai, kad niekaip nesiryžta jos pradėti. Kita strategija - atidėliojant užduotį pasilikti jai tiek nedaug laiko, kad paskui jos netobulą atlikimą būtų galima paaiškinti laiko, o ne sugebėjimų, trūkumu. Kartais atidėliojama ir dėl to, kad žmogus mano, jog darydamas užduotį jaus didžiulį nerimą. Pasitaiko, kad dėl atidėliojimo užduočių prisikaupia tiek daug, jog vien jų kiekis ima gąsdinti ir skatina toliau atidėlioti. Tad nors atidėliojimas dažnai naudojamas siekiant apsisaugoti nuo prasto užduoties atlikimo, dažnai rezultatas būna priešingas.

Dar viena perfekcionistų dažnai taikoma strategija - tikrinimasis, kaip jiems sekasi. Priklausomai nuo to, kokioje srityje reiškiasi ypač aukšti standartai, tai gali būti dažnas svėrimasis ir savęs apžiūrinėjimas veidrodyje, kasdienis savo atlikto darbo lyginimas su kitų žmonių rezultatais, lyginimasis, ar draugai jiems skambina taip pat dažnai, kaip kitiems, ar jie taip pat dažnai pakviečiami į pasimatymus, nuolatinis kitų žmonių veido išraiškų stebėjimas siekiant suprasti, kaip jie vertina ką tik pasakytą sakinį ir t.t. Nors tokiu elgesiu siekiama įsitikinti, ar viskas yra gerai, tokia išvada padaroma labai retai. Kai imame lygintis su kitais, tikėtina, kad daug dažniau padarysime išvadą, jog mums nesiseka taip pat gerai, kaip jiems. Be to, perfekcionizmu pasižymintiems žmonėms dažnai būna būdinga pasirinkti tokį asmenį, su kuriuos lygintis yra nerealistiška. Pvz., jeigu moteris lyginasi su manekene iš madų žurnalo, pradedantis smuikininkas - su virtuozu, pradedantis darbuotojas - su labiausiai patyrusiu profesionalu, natūralu, kad toks lyginimasis dažnai sukels nepasitenkinimą ir nusivylimą. Tad lygindamiesi su kitais mes dažnai pasijuntame tik blogiau, o bloga savijauta savo ruožtu toliau skatina norą lygintis, ir užburtas ratas vis sukasi.

Kol kas tiek apie su perfekcionizmu susijusias problemas. Kartais, vien tik jas įsivardijus, tačiau nežinant, kaip spręsti, galima pasijusti kiek blogiau, tačiau problemų atpažinimas - būtinas žingsnis, kad galėtume keistis. Netrukus parašysiu apie tai, kaip šias problemas galima spręsti pasitelkus kognityvinės ir elgesio terapijos strategijas.