Šiuo metu skaitau airių kilmės amerikiečio Frank McCourt autobiografinį romaną "Andželos pelenai". Ir su kiekvienu puslapiu džiaugiuosi, kad kadaise jį skaičiusi kolegė netikėtinai prieš keletą savaičių prisiminė ir pavadino viena įspūdingiausių savo skaitytų knygų, taip sužadindama mano smalsumą.
Visą gyvenimą mokytoju JAV pradirbęs, o senatvėje šią puikią autobiografinę knygą parašęs Frank McCourt augo Airijoje praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje kartu su trimis jaunesniais broliais. Jis gyveno šeimoje, kur dažniausiai nebūdavo ką valgyti, kur mama nuolat iš paskutiniųjų stengėsi sudurti galą su galu, o tėvas ilgiau dviejų savaičių niekur nepadirbdavo,daugumą pinigų palikdavo aludėje, o grįžęs naktį dainuodamas žadindavo savo miegančius sūnus reikalaudamas prisiekti, kad kai ateis laikas, jie žus už Airiją.
Tačiau nepaisant tikrai sunkių gyvenimo sąlygų, pasakotojo, kuris kartu yra ir pagrindinis herojus, kalbos tonas žaismingas, geranoriškai ironiškas, jo pastabus žvilgsnis mato, o ausys girdi daug įdomių dalykų, ir guvus protas, pasitelkdamas visą tą medžiagą, daro netikėtus palyginimus bei išvadas. Šiandien noriu paminėti tik vieną konkretų pavyzdį.
Romane aprašytu metu, Airijoje, kaip atrodo, dar tvyrojo didelė religinė įtampa tarp katalikų ir protestantų. Katalikų vaikai buvo mokomi, kad visi protestantai yra pasmerkti degti pragare. O pagrindinis knygos herojus, tuo metu apie 10 ar 11 metų berniukas, jautė didelę užuojautą ir simpatiją "pasmerktoms" protestantų mergaitėms, kurias matydavo linksmai ir nerūpestingai žaidžiant, anot jo, "lyg nesuprastų, kad yra pasmerktos".
Kartą savo draugui, taip pat katalikiškai auklėjamam vaikui, irgi "žinojusiam", kad šios mergaitės neturi jokių vilčių "išsigelbėti", jis pasakė: "Koks tikslas taip žaisti, jeigu esi pasmerktas?" O draugas jam atsakė: "O koks tikslas nežaisti, jeigu esi pasmerktas?".
Man šioje vietoje norėjosi stabtelėti ir pamąstyti. Visai paprastas, vaikiškas klausimas. O juk tikrai kartais mums būna sunku kažkuo pasidžiaugti ar pasimėgauti, ypač jeigu per daug jaudinamės dėl kokių nors dalykų, kuriems manome esantys "pasmerkti" - galbūt kada nors ateityje mus galinčiam aplankyti skausmui, nerimui, liūdesiui, nusivylimui, pralaimėjimui, problemoms, išsiskyrimams, netikrumui... Bet koks tikslas tuo tarpu nesidžiaugti, nežaisti, nesijuokti, leidžiant ateičiai atnešti tai, kas ateis, nebandant to ypatingai kontroliuoti? Ir galbūt netgi leidžiant sau iš anksto nesitreniruoti kentėti? :)
Mano nuomone yra didelis skirtumas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tai labai daug ką keičia. Mergaitės - nežinojo.
AtsakytiPanaikintiKą noriu pasakyti? Galbūt tai, kad kai sužinai faktą, kad esi pasmerktas jau reikia įdėti pastangų, savo išminties, kad sugebėtum dar ir džiaugtis tokia beviltiška situacija. Kai nežinai - manau yra viskas paprasčiau.
Yra net filmas panašus šia tema, nepamenu pavadinimo, siužetas: tėvas ir jo vaikas buvo belaisvių stovykloje ir buvo rodomo, kaip tėvas sugeba tokiomis beviltiškomis sąlygomis džiaugtis gyvenimu ir tai perteikti net savo vaikui, nors vaikas realios situacijos taip ir nesuprato, nes viskas buvo pateikiama, kaip įdomus žaidimas. Manau esate matę šį filmą.
"Gyvenimui sudie jau vakar pasakyta,
AtsakytiPanaikintiO šiandien tebūnie mylėt ir gert saldu."
Filmas - "Gyvenimas yra gražus". Puikus filmas :)
AtsakytiPanaikintiTai eisiu knygos ieškot :)
AtsakytiPanaikintiVisa gyvenima gyvenu vien tuo, kas buvo ir dar labiau - tuo, kas bus. O kaip sugebeti gyventi cia ir dabar? Dziaugtis tuo, ka turi dabar, megautis ta akimirka, kuri yra dabar? Nes gi zmones, kurie serga nepagydomom ligom kazkaip ismoksta myleti dabarties akimirka, net zinodami, kad "yra pasmerkti". Ar yra kazkokios metodikos, praktikos, terapija, kuri to ismokytu? Dekui.
AtsakytiPanaikintiDėkui visiems už komentarus. Įdomu, kad kilo mintis palyginti šią knygą su tikrai puikiu filmu "Gyvenimas yra gražus". Manyčiau, kad psichologiškai yra tikrai nemažas skirtumas, ar žmogus žino, kad, pavyzdžiui, serga labai sunkia liga, ar ne. Tačiau ir žinantieji apie realias labai dideles problemas elgiasi skirtingai, šis filmas ir yra, man rodos, apie labai nestandartiškai šioje situacijoje besielgusį žmogų. Kita vertus, "Anželos pelenuose" pasmerkimas glūdi ne realybėje, o kitų žmonių įsitikinimuose. Kol mergaitėms šių žmonių įsitikinimai nėra svarbūs, tol realiai, mano manymu, jos pasmerktos nėra. Pavojus atsirastų tuomet, jeigu šie žmonės gautų progą mergaites įtikinti, kad jos yra pasmerktos. Tuomet gali būti, kad užaugusioms kai kurioms iš jų galėtų prireikti ir psichologo pagalbos.
AtsakytiPanaikintiO būti dabartyje iš tiesų verta, nes tyrimai rodo, kad žmonės, daugiau laiko praleidžiantys praeityje ar ateityje, jaučiasi mažiau laimingi. Realiai tai reiškia, kad tuo metu skendime mintyse ir prarandame ryšį su savo tos akimirkos patyrimu, t.y. nematome to, ką matome, negirdime to, ką girdime, nejaučiame to, ką jaučiame. Tyrimai rodo (o daugelio žmonių asmeninė patirtis patvirtina), kad tai ilgainiui didina įtampą, stresą, mažina galimybes priimti gerus ilgalaikius sprendimus. Nieko keista, kad kai kuriems žmonėms kyla jausmas, lyg jie gyventu ne savyje, o kažkur šalia savęs. Kitas airių rašytojas, James Jouce, tai taikliai suformulavo savo knygoje "Dubliniečiai", kur jis rašo kad "Ponas Dufis gyveno nedideliu atstumu nuo savo kūno". Vienas iš būdų vėl apsigyventi kūne, o ne šalia jo - įvairios į dabartį grąžinančios praktikos: meditacija, joga, taiči ir kt. Visos šios praktikos moko ir treniruojam gebėjimą gyventi dabarties akimirkoje. Taip pat labai naudingas ir įprastinių kasdienių veiksmų sąmoningas atlikimas, pvz. valgymas, dantų valymas, prausimasis po dušu ir kt.
Šiandien atradau šitą blogą - labai įdomūs tekstai, labai ačiū autoriams. Kaip manote, ar įmanoma išlavinti savo dėmesingumą (mindfulness) tiek, kad nuolat būtum "dėmesingame režime"? Jeigu taip, ar tai nepaskatintų galiausiai užimti tokią labiau atsiskyrėlišką poziciją?
AtsakytiPanaikintiPagarbiai,
Laura