2011 m. gegužės 7 d., šeštadienis

Kaip įveikti perfekcionizmą (II)

Šiandien - toliau apie strategijas, galinčias padėti sumažinti perfekcionizmą, kad galėtume daugiau mėgautis tuo, ką darome, mažiau sielotis dėl nesėkmių, jaustis laisvesni ir gyventi visapusiškesnį gyvenimą.

Praeitą kartą rašiau apie tai, kaip galima geriau suprasti perfekcionizmą palaikančius mechanizmus, pamėginus visus svarbius faktorius susidėlioti į schemą. Kitas svarbus žingsnis - suprasti, kuriose mūsų gyvenimo sferose perfekcionizmas reiškiasi, t.y. kokiose srityse turime minčių ar įsitikinimų, atspindinčių griežtus reikalavimus, kuriuos jaučiamės privalantys įvykdyti, o jų neatitikdami pasijuntame blogai.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai savaime aišku, dažnai būna kitaip. Paprastai pastebime, kad perfekcionizmas mums ima trukdyti kokioje nors vienoje srityje, tačiau dažnai manome, kad jo pasireiškimo "laukas" yra pakankamai siauras. Įvairių gyvenimo sričių peržvalga padeda įvertinti, kokia iš tiesų yra mūsų perfekcionizmo "įtakos zona". Be to, kartais verta pasiklausti ir kitų žmonių nuomonės. Jeigu numanome, kad apskritai perfekcionizmas mums būdingas, galime paklausti artimųjų ar gerų draugų, kokia jų nuomonė apie tai ir kokioje mūsų gyvenimo srityse, jų manymu, mūsų perfekcionizmas yra pastebimas. Gal sulauksime netikėtų atsakymų?

Anksčiau jau šiek tiek rašiau apie tai, kokias gyvenimo sritis paprastai gali veikti perfekcionizmas, tačiau šiandien parašysiu apie tai kiek plačiau.

Prieš kurį laiką viena blogo skaitytoja komentare rašė, kad kiekvieną penktadienį po darbo dar ilgai blizgindavo namus, nes buvo įsitikinusi, kad kitaip negali pradėti savaitgalio poilsio. Toks elgesys galėtų būti signalas, kad šioje srityje keliame sau pernelyg aukštus, perfekcionistinius, reikalavimus, ypač jeigu pastebime, kad juos atitikti yra svarbiau, nei leisti sau pailsėti, net jeigu esame labai nuvargę po visos savaitės darbų. Žmonės, kurie linkę ypač daug iš savęs reikalauti šioje srityje, dažnai būna įsitikinę, kad namai privalo VISADA būti tvarkingi, todėl bet kokios netvarkos, nešvaros, neplautų indų atsiradimas reiškia tik viena - reikia susitvarkyti. Jeigu pastebite, kad dažnai puolate tvarkytis "nepavilkdami kojų", nes kitaip tiesiog "negalima", arba jeigu aplinkiniai kartais tarsteli ką nors, kas rodo, jog jie jūsų pastangas palaikant tvarką laiko pernelyg didelėmis, tai gali būti viena iš jums aktualių perfekcionizmo sričių.

Kita dažnai pasitaikanti sritis, kur žmonės, ypač moterys, kelia sau perfekcionistinius reikalavimus - tai išvaizda. Jeigu tvirtai tikime, kad norėdamos gerai atrodyti privalome sverti tam tikrą tikslų kilogramų skaičių, pvz. 55 ar 60 kg, kad mūsų drabužių dydis privalo būti 36 ar 38, ir todėl susikuriame daug valgymo taisyklių ir apribojimų, jeigu manome, kad jokiu būdu negalima sau leisti išeiti iš namų be makiažo, o neatitikdamos šių reikalavimų jaučiamės blogai, kaltiname, nuvertiname save - tikėtina, kad šioje srityje reiškiasi mūsų perfekcionizmas.

Perfekcionizmas dažnai reiškiasi ir darbe. Jeigu tikime, kad privalome visada nepriekaištingai atlikti savo darbą, net jeigu tai reikalauja 10 ar 12 valandų darbo dienos, o mintis apie tai, kad ataskaitoje arba dalykiniame elektroniniame laiške galėjome palikti vieną ar kitą klaidelę, sukelia stiprias neigiamas emocijas, gali būti, kad tai - mums aktuali sritis.

Perfekcionizmas gali reikštis ir emocijų srityje. Kadangi perfekcionistai siekia visiškai pašalinti tai, kas nėra tobula, kartais jie nori visiškai atsikratyti nemalonių emocijų. Pasitaiko, kad žmogus nori niekada nejausti nerimo, gėdos, liūdesio, skausmo ir pan. Deja, jeigu kitose srityse perfekcionizmas kartais gali būti naudinga strategija, bent jau tam tikrą laiką, tai emocijų valdymui jis visai nepadeda. Jeigu žmogus sau kelia tikslą niekada nejusti nerimo, jį patyręs jis gali pasijusti sugniuždytas, pralaimėjęs. Tai beveik tas pats, kas sakyti sau, kad daugiau niekada nelis arba nepūs stiprus vėjas. Kadangi anksčiau ar vėliau tai įvyks, nes tokie yra gamtos dėsniai, tai sukelsime sau dar vieną neigiamą emociją - nusivylimą, o galbūt dar ir pyksime ant savęs už tai, kad "susimovėme".

Kitos galimos perfekcionizmo apraiškos - tobulo partnerio paieškos ir santykių nutraukimas pastebėjus nereikšmingų trūkumų, nuolatinis prausimasis, siekiant būti tobulai švariam, pastangos būti tobula mama ar tėčiu ir nepadaryti jokių auklėjimo klaidų, bei didelė savigrauža jų padarius, siekimas būti idealios sportinės formos, pastangos nuolat atrodyti šmaikščiam ir įdomiam, noras tobulai vaišinti ir užimti svečius ir kt.

Jeigu pavyko atpažinti keletą sričių, kuriose gali reikštis jūsų perfekcionizmas, kurį laiką verta skirti dėmesio savo mąstymui ir elgesiui tose srityse stebėti. Daug sužinoti galima jau per savaitę ar dvi. Tarkime, pastebėjote, kad siekiate tobulumo darbe. Kokių minčių ir emocijų kyla, kai pasijuntate, kad viską atlikote tobulai, kaip ir norėjote? Kaip dažnai tai nutinka? O ką mąstote ir jaučiate tada, kai nepavyksta? Arba kai nesate tikras, ar pavyks? Kokių "apsauginių" strategijų imatės (jos aprašytos čia), kad išvengtumėte numatomų neigiamų pasekmių? Galima tokias situacijas aprašyti retrospektyviai, t.y. praėjus kuriam laikui, tačiau daugiausiai sužinosime ir pastebėsime rašydami praėjus kuo mažiau laiko nuo įvykio. Tuomet užfiksuosime autentiškesnes mintis ir emocijas, galėsime realiau įvertinti, kiek stipriai jomis tikime.

Jau anksčiau rašiau, kad perfekcionizmas nėra lengvai sprendžiama problema, pirmiausiai dėl to, kad žmogaus santykis su juo ambivalentiškas - mat jis turi ir privalumų, ir trūkumų. Jeigu mąstome apibendrintai, tai ir privalumai bei trūkumai gali atrodyti pakankamai abstraktūs. Atidesnis pažvelgimas į tai, ką patiriame kasdienybėje, gali padėti adekvačiau įvertinti situaciją, pamatyti, kokią realią kainą mokame už tobulumo troškimą, kiek patiriame teigiamų, o kiek - neigiamų emocijų.

Tiesa, kai kuriems žmonėms šio darbo imtis nesinori. Savo minčių užrašinėjimas jiems atrodo labai jau paprastas, banalus, ar net primityvus užsiėmimas. Atrodo, ką čia naujo sužinosi, juk tos mintys ir taip jau yra mūsų galvose? Kiti, atvirkščiai, nenori atkreipti didesnio dėmesio į savo mintis, nes bijo, kad dėl to pasijus blogiau. Ir vienos ir kitoks mąstymas yra vadinamasis ateities spėjimas. Galima tiesiog pamėginti ir tada spręsti, ar ką nors naujo sužinojome, ar ne, ar pasijutome taip blogai, kaip manėme, ar ne. Mūsų numatymai kartais gali būti ne visai tikslūs.

Na, o netrukus parašysiu apie tai, kaip galima toliau dirbti su užfiksuotomis mintimis, o kartu ir su perfekcionizmu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą