Ar prisimenate, kieno ši mintis? Aš, reikia prisipažinti, neprisiminiau, tačiau ji priklauso patrakusiai mergytei, kurią dauguma pažįstame nuo vaikystės, ir kurios vardas - Pepė Ilgakojinė. Neseniai perskaičiau, kad viena Norvegijos leidykla 2002 metais įgyvendino įdomų projektą - šimtui garsių, visuotiniai pripažintų rašytojų iš 54 pasaulio valstybių išsiuntė prašymą įvardinti 10 geriausių visų laikų knygų, o vėliau iš šių atsakymų sudėliojo geriausių pasaulio knygų šimtuką. Į jį pateko ir vienintelė Astridos Lindgren knyga - ir būtent apie šią patrakėlę!
Tačiau grįžkime prie jos "genealiosios" minties. Ko gero daugeliui ji atrodo ne tik linksma, bet kartu ir drąsi, ir netikėta. Tai mums atrodo akivaizdus mąstymas "prieš srovę", mat paprastai ko gero dauguma manome, jog reikia kažką būti padarius, kad įsitikintume, jog galime tai atlikti. Arba bent jau žinoti, kad praeityje pavyko kažkas panašaus. Pavyzdžiui, jeigu radome du darbus, tai tikime, kad rasime ir trečią. Arba jeigu jau turėjome draugų mokykloje ir universitete, tai gal ir vėliau rasime. Ir panašiai.
O kas, jeigu tokios patirties neturime? Juk visi kažkada pradedame lankyti pirmąją klasę, ieškome pirmojo darbo, susidraugaujame su pirmuoju vaikinu ar mergina. Tokioje situacijoje, kai nesame ko nors bandę, nežinome, ar mums pavyks, ar ne. Iš tiesų ir vėliau nežinome, tik spėjame remdamiesi prieš tai buvusiais bandymais. Tačiau įsivaizduokime šį pirmąjį kartą. Kadangi nesame to mėginę, tai būtų logiška manyti, kad abu variantai - sėkmės ir nesėkmės - teoriškai yra maždaug vienodai tikėtini. Tačiau pagalvokime, kuri mintis, išgirsta iš draugo, kolegos, ar kaimyno mus labiau nustebintų, ar a) Aš niekad nesu to daręs, todėl man nepavyks ar b) Aš niekad nesu to daręs, todėl man pavyks? Ir jeigu mintis a) atrodo mažiau stebinanti, netgi visai realistiška, o mintis b) - pernelyg naivi ar drąsi, tai kodėl taip yra? Argi prieš tai neatrodė, kad ir vienas, ir kitas variantas, logiškai mąstant, vienodai tikėtinas?
Harvardo universiteto psichologė Ellen Langer, apie kurią jau truputį rašiau prieš savaitę, savo knygoje "Counterclocwise" (liet. "Prieš laikrodžio rodyklę") teigia, kad visa Vakarų psichologija ir medicina, tyrinėjanti žmogaus kūną ir psichiką, labai daug dėmesio skiria tyrinėti ir aprašyti tam, kas yra, o visai mažai - tam, kas gali atsirasti, kas yra įmanoma, ką galima sukurti ir ištobulinti. Su šiuo teiginiu galbūt galima ir ne visai sutikti, nes ypač per pastaruosius 50 metų buvo atrasta daug naujų gydymo būdų ir viskas tikrai nėra taip pat, kaip buvo XX a. pradžioje ar viduryje. Tačiau ko gero tiesa, kad daugelio žmonių mąstymą gerokai riboja algoritmas "Kol nėra pakankamų įrodymų, kad tai įmanoma, protingiau tai laikyti neįmanomu". Ir argi čia ne ta pati , tik kiek kitaip suformuluota, mintis a), t.y. "Aš niekad nesu to daręs, todėl man nepavyks?"
Įdomu, kad garsiausi pasaulio rašytojai, dauguma jų jau gana brandaus amžiaus, įtraukė "Pepę Ilgakojinę" - vaikišką knygelę - į savo asmeninius geriausių visų laikų knygų dešimtukus. Bet kita vertus, gal tai ir nekeista. Juk kai visi šie garsūs autoriai rašė savo pirmąsias knygas, jų mąstymas turėjo būti bent šiek tiek panašus į Pepės - "Niekad nebandžiau, bet man pavyks!". Ir jiems pavyko! O juk toje situacijoje jie turėjo "pagrindo" mąstyti ir priešingai. Tik kažin, ar tada jiems būtų kada nors tekę sudalyvauti geriausių pasaulio knygų rinkimuose :)
Šaunus įrašas. Neseniai išgirdau apie vieno draugo, gerokai per dažnai žinančio kas ir kada bus blogai, dukters poelgį. Ji, išgirdus tėtės nuomonę, kad neišlaikys vairuotojo egzamino, palaukė kol jis išvyko ilgesniam laikui iš namų ir išlaikė egzaminą iš pirmo karto.
AtsakytiPanaikintiOptimistinė nuotaika, švytinčios akys, linksma mimika ir pantomimika, pozityvumas ir geranoriškumas priimant pasaulį ir save - tai neatskiriami sėkmingo ir laimingo žmogaus bruožai.
Netikėjimas, kad pasiseks, užkerta kelią bandymui arba didina nesėkmės riziką, tuo pačiu stiprina patį tikėjimą negatyvu. Ir atvirkščiai... Nusiteikimas sėkmei yra pirmas žingsnis į ją. Todėl kognityvinėje ir elgesio terapijoje yra taikomas "mažų pergalių" metodas, kai klientui užduotys suplanuojamos taip, kad būtų pagal jėgas ir didintų jo kompetenciją bei pasitikėjimą savimi, leidžiančius siekti naujų pergalių.