Vakar ir vėl vyko dėmesingumo (mindfulness) diena. Šįkart ji buvo pirmiausiai skirta trečiąjai, šiuo metu tęstinius užsiėmimus lankančiai, dėmesingumo pratybų grupei, tačiau, kaip ir anksčiau, prisijungti galėjo ir ankstesniuose 8 savaičių mokymuose arba kituose mindfulness seminaruose dalyvavę žmonės, norintys vėl pasipraktikuoti grupėje. Nuo dešimtos ryto iki ketvirtos popiet atlikinėjome įvairius pratimus, o paskutinę valandą aptarinėjome per dieną sukauptą patirtį (mat iki tol šio seminaro metu visos praktikos atliekamos tik klausantis instruktoriaus, tačiau nesikalbant su kitais dalyviais ir nesidalinant ateinančiomis įžvalgomis ar kylančiais klausimais.)
Kadangi praktikų per 6 valandas būna tikrai įvairių - atliekame įvairias statines ir dinamines meditacijas, dėmesingai valgome ir vaikštome, turime šiek tiek laisvo laiko tyloje, skaitome eilėraščius bei istorijas - paskutinė valanda būna itin turtinga, nes kiekvienas dalyvis pasidalina tuo, kas jam tą dieną buvo reikšmingiausia, bei patirtomis įžvalgomis. Kiekvieną kartą didelį įspūdį daro tai, kokie skirtingi dalykai žmonėms gali padėti geriau suvokti save ir savo situaciją, galbūt įsisąmoninti nepatenkintą poreikį, o kartais ir atrasti iki tol nematytą išeitį iš sudėtingos situacijos. Kai kurie dalyviai tiesiog džiaugiasi "legalia" proga atidėti į šalį kasdienius rūpesčius ir pabūti su savimi.
Viena iš istorijų, kurią vakar skaitėme, vadinosi "Brangūs akmenys" ir yra paimta iš Ajahn Brahm knygos "Atverk savo širdies duris." Štai šiek tiek sutrumpinta jos versija:
Prieš kelerius metus vienoje garsioje JAV verslo mokykloje profesorius skaitė neįprastą paskaitą socialinės ekonomikos tema. Nieko nepaaiškinęs profesorius ant stalo padėjo stiklinį asotį. Tuomet išsitraukė maišelį, pilną akmenų, ir ėmė juos vieną po kito dėti asotin, kol daugiau nebetilpo. Tuomet jis paklausė studentų:
- Ar ąsotis pilnas?
- Taip, - atsakė jie.
Profesorius nusišypsojo ir išsitraukė antrą maišelį - tik šįkart pilną stambaus žvyro, ir subėrė jį į tarpus tarp akmenų. Ir vėl paklausė:
- Ar ąsotis pilnas?
- Ne, - atsakė jie, jau perpratę jį.
Jie neklydo, nes profesorius išsitraukė maišelį smulkaus smėlio ir jam pavyko beveik visą jį supilti į tarpus tarp akmenų ir žvyro. Ir jis vėl paklausė:
- Ar ąsotis pilnas?
- Jau supratom jus, profesoriau, - tikriausiai ne, - atsakė studentai.
Nusišypsojęs profesorius atsinešė puodelį vandens ir ėmė pilti į asotį, pilną akmenų, žvyro ir smėlio. Kai daugiau nebetilpo, jis paklausė auditorijos:
- Taigi, ko tai jus gali pamokyti?
- Kad nesvarbu, kokia gausi dienotvarkė, visada gali dar ką nors įterpti! - pasiūlė vienas studentas.
- Ne! - sugriaudėjo profesorius. - Tai rodo, kad jei norite, jog tilptų dideli akmenys, juos turite sudėti pirmiausia.
Tai buvo pamoka apie prioritetus.
Tad kas yra "didieji akmenys" jūsų "ąsotyje"? Kam svarbiausia rasti vietos jūsų gyvenime? Pasistenkite savo dienotvarkėje pirmiausiai sudėti tuos "brangius akmenis", nes vėliau jie niekaip nebetilps į jūsų dieną.
Vėliau, jau aptariant dienos patirtis, viena jauna seminare dalyvavusi moteris pasakė, kad ši istorija sukėlė jai daug minčių apie tai, kas yra jos "didieji akmenys".Ar tikrai tie akmenys, kuriuos ji laiko svarbiausiais, tokie yra? Gal vis dėlto kiti dalykai jai reiškia daugiau?
Manau, ne taip ir retai, kai randame laiko stabtelėti, galime pastebėti, kad mūsų "asotis" gerokai per pilnas žvyro ir smėlio, kurie nepaliko vietos vienam ar kitam svarbiam akmeniui. Tačiau kartais gali prabėgti net mėnesiai ar metai, kol tai pastebime. Kartais tarp visų dienos darbų ir planų sukirba mintis, kad kažkas ne taip, bet kada apie ją galvosi, jeigu reikia bėgti į susirinkimą, o iškart po to - į darželį pasiimti vaikų. Kad turėtume laiko kartas nuo karto bent pažvelgti į savo "ąsotį", svarbu atrasti sau priimtinus būdus sustoti ir susivokti, kur esame, ką ir kodėl darome. Jų yra tikrai daug ir įvairių. Vienam tai gali būti meditacijos pratybos, kitam - malda, trečiam - pabuvimas gamtoje, joga ar važinėjimas dviračiu. Ko gero, jeigu mūsų gyvenime visai nebelieka valandėlių, kai galėtume tiesiog "pabūti su savimi", tai gali būti ženklas, kad "ąsotyje" ima trūkti vietos tam, kas skiria žmogų nuo viso kito gyvojo pasaulio - savivokai.
Dalinuosi šiuo liudijimu partneriams, kenčiantiems savo santykiuose, nes yra ilgalaikis sprendimas.
AtsakytiPanaikintiMano vyras paliko mane ir mūsų 2 vaikus dėl kitos moters 3 metams. Stengiausi būti stipri tik dėl savo vaikų, bet negalėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį. Buvau įskaudintas ir sutrikęs. Man reikėjo pagalbos, todėl ištyriau internetą ir aptikau svetainę, kurioje pamačiau, kad daktarė Ellen, burtininkė, gali padėti susigrąžinti meilužius. Aš susisiekiau su ja ir ji už mane surengė specialią maldą ir burtus. Mano nuostabai, po 2 dienų mano vyras grįžo namo. Taip mes vėl susijungėme ir šeimoje buvo daug meilės, džiaugsmo ir ramybės.
Taip pat galite susisiekti su dr Ellen, galinga burtų tvarkytoja ir ieškoti sprendimų jos adresu ellenspellcaster@gmail.com. Taip pat galite naudoti Whatsapp jam +2349074881619