Didžiojoje Britanijoje psichozėmis sergantiems pacientams sėkmingai taikoma KET

Šį penktadienį ir šeštadienį Kaune vyko seminaras, kurio metu klinikinė psichologė iš Didžiosios Britanijos Mančesterio universiteto Gillian Haddock mokė, kaip, pasitelkus  KET technikas, galima efektyviai padėti ligoniams, sergantiems psichozėmis.

Profesorė Gillian Haddock psichozių gydymo srityje savo šalyje darbuojasi jau 25 metus, ir dirba tiek terapinį, tiek mokslinį tiriamąjį darbą, bei yra viena iš žinomiausių šios srities specialisčių. Anot G. Haddock, per jos darbo šiame sektoriuje metus situacija Didžiojoje Britanijoje iš esmės pasikeitė. Prieš ketvirtį amžiaus dar buvo laikoma, kad šiems ligoniams tinka tik medikamentinis gydymas, o jokia psichoterapija netaikytina, tuo tarpu šiuo metu Nacionalinis sveikatos institutas (National Institute for Health and Care Excellence, NICE) į savo rekomendacijas yra įtraukęs, kad KET turi būti pasiūlyta kaip viena iš pirmo pasirinkimo terapinių priemonių kiekvienam psichoze sergančiam ligoniui. Šiuos pokyčius nulėmė tai, kad KET efektyvumas tvarkantis su psichotiniais simptomais bei kitomis šių ligonių dažnai patiriamomis problemomis buvo įrodytas daugybe klinikinių tyrimų įvairiose šalyse ir dirbant su įvairiomis šių pacientų grupėmis.

Profesorės teigimu, dirbant su psichotinius ligonius varginančiais simptomais dauguma atvejų gali būti sėkmingai taikomos standartinės KET technikos. Pačios terapijos tikslas paprastai yra ne visiškai pašalinti simptomus, pvz. haliucinacijas, o dirbti su paciento įsitikinimais apie juos, nes šie įsitikinimai daug labiau nulemia, kiek problemų žmogus patiria, nei patys simptomai. Pavyzdžiui, labai dažnai, anot profesorės, didžiausias neigiamų emocijų šaltinis yra ne pats faktas, kad žmogus girdi balsą savo galvoje, bet tai, kaip jį interpretuoja, pvz. ar jį laiko geranorišku, ar piktavališku, su kuo sieja balso atsiradimą, ar pritaria tam, ką balsas sako, ir t.t. Visa tai jau yra žmogaus įsitikinimai, su kuriais ir galima dirbti. Tuomet, keičiantis įsitikinimams, simptomai pamažu gali pradėti kelti mažiau streso, o tyrimai rodo, kad jeigu sumažėja žmogaus patiriamas stresas, dažnai sumažėja ir simptomų intensyvumas, pavyzdžiui, balsai gali girdėtis rečiau ar būti tylesni.

Analogiškai, pasitelkus standartines KET technikas, dirbama ir su kliedesiais: žiūrima, kokie įrodymai patvirtina, kad kliedesinis įsitikinimas teisingas, ar yra kokių jam prieštaraujančių įrodymų, bei galimų alternatyvių paaiškinimų. Taip pat pacientas mokomas pastebėti savo mąstymo ypatumus, kurie gali prisidėti prie kliedesinių įsisitikinimų formavimosi ir įsitvirtinimo. Tarkime, labai dažnas šių pacientų mąstymo iškraipymas - pernelyg greitas peršokimas prie išvadų. Pavyzdžiui, jeigu ligonis turi kliedesinį įsitikinimą, jog kiti žmonės yra neigiamai nusiteikę jo atžvilgiu, nori jį atstumti, gali pakakti fakto, kad vienas žmogus pasižiūrės į ligonį autobuse, ir ligonis peršoks prie išvados, jog visi keleiviai yra priešiški ir nori, kad jis išliptų. Tokiam pacientui galima KET technikų pagalba, pvz. nukreipiančiais klausimais, padėti suprasti, jog jis šioje situacijoje filtruoja informaciją (ignoruoja faktą, jog daugybė žmonių į jį nežiūri) bei pernelyg greit peršoka prie išvadų, be to, nepabūna situacijoje ilgiau (pvz. tuoj pat pereina į kitą vietą arba visai išlipa iš autobuso), ir todėl netenka progos patikrinti, kiek įsitikinimas pagrįstas. Tad terapijoje siekama, kad žmogus pradėtų abejoti savo mąstymo ir padarytų išvadų teisingumu bei atliktų elgesio eksperimentų ir įsitikintų, kokia yra realybė. Tiesa, prieš šių išvadų pacientas turėtų prieiti pats, tik padedamas terapeuto. Idealu, jeigu pacientas pats prieina ir prie minties apie tai,  kaip jam galima keisti savo elgesį, kad galėtų geriau įvertinti situaciją ir padarytą išvadą. (Pavyzdžiui, pasilikti autobuse ilgiau, pažiūrėti, kur žiūri kiti žmonės, ar yra tokių, kurie į jį nežiūri ir t.t.).

Tiesa, nors yra daug panašumų tarp to, kaip KET taikoma nerimo, depresijos bei psichozių atveju, yra ir tam tikrų skirtumų. Dirbant su psichotiniais pacientais sesijos gali būti mažiau nuspėjamos, pavyzdžiui, dėl sustiprėjusių simptomų gali tekti atsisakyti pradinio sesijos plano. Taip pat dažnai ilgiau užtrunka, kol pacientas įsitraukia į terapiją, be to, psichozėmis sergantiems žmonėmis kartais būna sunkiau išmokti atpažinti savo automatines mintis, tačiau jeigu terapeutas kantriai dirba, dažnai tai būna įmanoma. Kad pacientas būtų motyvuotas terapiškai dirbti, terapija visada remiasi jo konkretaus atvejo formulavimu, kuris paprastai atliekamas raštu ir tik bendradarbiaujant kartu su pacientu bei stengiantis jį padaryti kuo paprastesnį ir suprantamesnį pacientui. Atvejo fomulavimo tikslas yra padėti žmogui suprasti, kaip jo simptomus palaiko jo mąstymas, emocijos ir elgesys, bet taip pat dažnai būna naudinga ir pasigilinti į paciento gyvenimo istoriją, kadangi psichotinių simptomų turinys neretai būna susijęs su žmogaus išgyventais įvykiais, ypač ankstyvuosiuose gyvenimo etapuose. Kartais įvardijimas, kad ir kitas tokius įvykius patyręs žmogus galėtų turėti panašių simptomų, gali gerokai sumažinti paciento patiriamą stresą. Tiesa, pasak profesorės, prieš taikant psichoedukaciją ir normalizuojant paciento patiriamus simptomus, verta kuo daugiau sužinoti apie tai, ką šie simptomai pacientui reiškia. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dėl patiriamų haliucinacijų ar kliedesių jaučiasi ypatingas ir išskirtinis, greičiausiai informavimas, kad yra ir daugiau tokius simptomus patiriančių žmonių, jam nepadės pasijusti geriau. Formuluojant atvejį taip pat būtina turėti omenyje paciento tikslus, tai, ko jis nori pasiekti ateityje (kuo šie tikslai konkretesni, tuo geriau, pvz. dauguma žmonių nori galėti kuo savarankiškiau gyventi, turėti partnerį ar draugų ir pan.) Kuo aiškiau pacientas suvokia, kaip patiriami simptomai jam trukdo siekti to, ko jis norėtų, tuo labiau auga jo motyvacija dirbti su patiriamais simoptomais, net ir taip atvejais, kai žmogus nesutinka su jam nustatyta diagnoze. 

Tad prieš pradedant taikyti intervencijas, pasak profesorės, būtina detaliai surinkti informaciją tiek apie paciento patiriamus simptomus, tiek apie tai, kokią prasmę jis jiems suteikia. Šiuo tikslu Didžiojoje Britanijoje taikomis tam tikros specialios metodikos. Vienas iš galimų informacijos surinkimo būdų - struktūrinis klinikinis interviu, atliekamas pagal tam tikrą schemą, pavyzdžiui, Psichotinių simptomų vertinimo skalė (PSYRATS), parengta pačios G. Haddock su kolegomis ir plačiai taikoma Didžiojoje Britanijoje. Kitas dažnai taikomas metodas - mokyti pacientą sesijos metu arba savarankiškai, tarp sesijų, sutelkti dėmesį į simptomus ir apibūdinti įvairias jų savybes - dažnį, garsumą, trukmę, buvimo vietą ir t.t. Dažnai pacientai būna linkę vengti savo simptomų, nuo jų atsiriboti, o šis metodas skatina elgtis priešingai - atidžiai juos stebėti, susipažinti su įvairiais jų ypatumais. Tai taip pat efektyvus informacijos gavimo būdas.
 
Tai, kad didžiąją problemų dalį kelia ne patys psichotiniai simptomai, o jų interpretacijos, pasak G. Haddock rodo keletas faktų. Pirmiausia, nemaža dalis pacientų įvardija, kad balsus girdėjo nuo labai jauno amžiaus, tačiau problemų jie pradėjo kelti gerokai vėliau. Be to, tiksliai žinoma, kad egzistuoja nemažai žmonių, kurie, pvz. girdi balsus, tačiau niekada nesikreipia į psichinės sveikatos specialistus, nes nepatiria dėl to problemų yr gyvena normalų gyvenimą. Tai, kiek daug tokių žmonių yra, pasak G. Haddock, ypač akivaizdžiai atskleidė viena dar 1987 metais Olandijoje transliuota televizijos laida. Joje dalyvavo vienas balsus girdintis pacientas, kurio psichiatrui niekaip nesisekė jam padėti. Su laidos rengėjais tuomet susisiekė daugybė žmonių, girdinčių balsus, ir gana nemaža jų dalis teigė, jog balsai arba netrukdo jiems gyventi, arba netgi praturtina jų gyvenimą. Po šios laidos Olnadijoje, o vėliau ir Didžiojoje Britanijoje susiformavo Balsus girdinčių žmonių judėjimas (Hearing Voices Movement).

Terapiškai dirbant su kompleksinėmis problemomis, kuomet pacientas ne tik yra varginamas psichotinių simptomų, bet ir pvz. piktnaudžiauja svaigalais, yra linkęs būti agresyvus ar priešiškas, esminį vaidmenį vaidina motyvavimo terapijai fazė. Kol pacientas nėra motyvuotas keistis, pavyzdžiui, atsisakyti agresyvaus elgesio arba svaigalų, KET technikos dažnai nebūna veiksmingos. Todėl dirbant su šiais pacientais pradiniame etape paprastai pasitelkiamos motyvacinio interviu technikos, kuomet su pacientu nekonfrontuojama, jis nespaudžiamas keistis, o tik specialiais metodais išryškinama priešprieša tarp jo ateities planų ir tikslų bei to, kaip dabartinis elgesys kliudo link jų judėti.

Pasak G. Haddock, nors gali būti, kad tai, jog žmonės suserga psichozėmis, lemia ir biologinės priežastys, prie simptomų palaikymo, jų intensyvumo ir tai, kiek jie žmogui trukdo gyventi, akivaizdžiai prisideda ir paciento mąstymas, emocinės reakcijos bei elgesys, su kuriais ir galima sėkmingai dirbti taikant KET. Profesorė pristatė ir konkrečių atvejų, kuomet jauni psichotiniai pacientai, padedami KET, grįžo tęsti studijų, atkūrė nutrūkusius santykius, atsisakė svaigalų vartojimo ir kitaip pagerino savo gyvenimo kokybę.